Interviu su pokyčių konsultante Lina Mieliauskiene

Lina Mieliauskienė – pokyčių konsultantė, laidos „Atvirai su vadovu” prodiuserė ir vedėja, savo darbinį gyvenimą pradėjusi mokykloje – ten dirbo 8 metus, tada visiškai pakeitė sritį – nuėjo į pardavimus ir ten sėkmingai padarė karjerą, tačiau nesustojo ir nusprendė padėti ir kitiems keistis, daryti pokyčius ir išnaudoti savo stiprybę – gebėjimą įgyvendinti ir išgyventi pokyčius. Šiandien Lina konsultuoja įmones ir jų vadovus siekiančius sėkmingai įgyvendinti pokyčius. Iš dalies apie tai ir šis interviu – kaip sėkmingai keistis ir nepabūgti to išėjimo iš komforto zonos.

Ar moterys labiau nei vyrai bijo pokyčių? Kodėl? Kokie svarbiausi, Jūsų manymu, faktoriai, kurie nulemia tokį skirtumą?

Neturiu tokios statistikos, tačiau iš to, kaip Lietuvoje moteris pati save vis dar pateikia visuomenei, koks požiūris į moterį yra suformuotas per šimtmečius, galima būtų teigti, kad taip, moterys laiko save labiau priklausomos nuo aplinkos – tiksliau nuo vyro, o pasiryžti pokyčiams reikia drąsos, nepriklausomybės ir gal net daugiau egocentrizmo. Ir tai liečia šalis, kurios turi ryškią patriarchalinę istoriją, kur vyras yra bebaimis karys, o moteris yra silpna, neryžtinga, laukianti jo namuose, kūrentanti šeimos židinį. Negalėčiau teigti, kad tai nulemta genetiškai. Man rodos, kad tai daugiau suformuotų per laiką nuostatų, istorijos ir pasirinkimų išdava.

Skaitėme, jog skandinavų savivertė gerokai aukštesnė nei lietuvių – kodėl? Ko trūksta, kad ir lietuviai turėtų tokią aukštą savivertę? Ar dabartinė moksleivių karta jau užaugs ‘skandinaviškesni’?

Skandinavų visuomenė šį šimtmetį gyvena liberalumo principais – neturėjusi didelių karų, genocido, trėmimų, turėjo progą labiau gilintis į save, savo jausmus, juos nagrinėti. Mes tuo tarpu visą šimtą metų kovojom dėl išlikimo, o tai reiškia, kad veikia visai kiti smegenų centrai, kur baimė užima pagrindinį vaidmenį, o apie savo patyrimus ir norus tiesiog negalvojama. Ir mūsų tėvai darydavo ne tai, ką nori, o ką reikia. Dėl to niekas nesirūpino savo norais, net neužduodavo šito klausimo. Ir iki dabar mūsų tautiečiai bando atsakyti į klausimą: ko aš iš tikrųjų noriu. Tai yra tiesiogiai susiję su saviverte. Kai tvirtai žinau ko noriu, tada galiu pasirinkti daryti kažkokį veiksmą ar ne. Kai nežinau, tada mane kiti valdo kaip „marionetę” didesniais pinigais, saldainiais ar baimėmis. Dabartiniai vaikai ir jaunimas jau užaugo su didesne saviverte, nes jie turėjo pasirinkimą ir galėjo tvirtai apsispręsti ko jie nori, jiems nereikėjo “kaulyti” ledų – jie bet kuriuo metu gali jų gauti net be prašymo ir net keletą rūšių. Todėl jie žino ko nori ir todėl turi aukštą savivertę

Kaip rekomenduotumėt jau suaugusiai moteriai pradėti didinti, ugdyti savivertę?

Pirmiausiai reiktų suvokti, ar ta savivertė yra žema. Iš karto nuspręsti, kad moteriai reikia ugdyti savivertę tai tas pats, kas sakyti, kad visos moterys nori ištekėti 😊 Mūsų savivertė gali būti ir per didelė, ir tai taip pat nėra labai sveika. Bet jei jau kalbame apie žemą savivertę, tai pirmas dalykas būtų bandyti ieškoti pėdsakų, kaip susiformavo žema savivertė. Ar tai yra pasekmė patyrimų vaikystėje, šeimoje, darbe? O kai atrandi priežastį, tuomet bandyti atsakyti sau į klausimą – ką su tuo galiu padaryti? Nebebendrauti su savo šeima turbūt per daug drąstiškas žingsnis, bet rasti savyje tvirtybės tai įvardinti aiškiai, ramiai ir su prašymu toliau taip nedaryti yra svarbu ir įmanoma. Tik jūs pačios galite pastatyti ir nugriauti ribas.
Sekantis žingsnis, kurį rekomenduoju ir esu tokio modelio šalininkė, būtų pradėti stebėti savo mintis. Tai nuties kelią į naują, savęs vertą asmenybės suformavimą. Kai pagausite mintį, kad esat neverta, kad kiti žino geriau, kad negalite pasakyti “ne”, nors ir nenorite kažko daryti ir suprasite, kad tai klaidinga mintis vedanti jus į praeities suformuotą elgseną, galite sustoti ir pasirinkti kitą kelią. Galite sau pasakyti – su manimi viskas gerai, aš pati galiu priimti sprendimą, net jei jis ir nebus pats geriausias, efektyviausias, bet jis bus drąsus, naujas ir atidarys naujas duris į naują pasaulį.

Berniukų ir mergaičių auklėjimas vis dar perdaug skiriasi – kaip manot, kokios yra kertinės klaidos daromos auklėjant mergaites?

Bėda greičiausiai yra mūsų auklėjime. Mes auklėjame vaikus taip, kaip auklėjo mus, tai ateina su įpročiais ir deja, daugelis mūsų veiksmų yra motoriniai ir nesąmoningi. Ir taip jau atsitinka, kad mes tikime, kad taip, kaip mus auklėjo yra gerai. O mus auklėjo taip, kaip mūsų mamas auklėjo mūsų močiutės – tokiu būdu mūsų auklėjimo spragos yra atėjusios per kartas, užsitęsusios dešimtmečiais, tačiau laikai pasikeitę, žmonės aplink taip pat ir į tai reikia atsižvelgti, jei norime auginti savarankiškas savimi pasitikinčias asmenybes, o ne geras žmonas vyrams.

Jei moteris bijo keisti/keistis (gyvenimą, vyrą, darbą,…) – kokie pirmi trys žingsniai, ką ji turėtų daryti?

Deja, mūsų daugumos elgesį valdo supratimas, kad baimė yra blogai ir jei bijau, tai nieko negaliu daryti. Sako – bijai meškos neik į mišką. Taip ir elgiamės. Nors gal tam miške ne tik meška bus, bet ir grybų, uogų ir kitų malonių dalykų. Baimė yra kaip barjeras, kuris neleidžia mums mėgautis tuo, kas slypi už jos. O jeigu mes pabandytume daryti tai, ko bijome? Yra galimybė, kad atsitiks nebūtinai kažkas bloga, gal būt atsitiks kažkas ir gera. O taip dažniausiai ir būna😊 Pažiūrėkite į baimę tik kaip į saldainio popieriuką, kuriame supakuota nuostabi dovana jums. Taip, kol kas jūs nežinote kas yra viduje, bet galimybė, kad bus skanu tikrai yra. Leiskite jai atsitikti.

Kokie pokyčiai Jūsų asmeniškai laukia? Jau ne kartą pakeitėte sritį – dirbote mokykloje, versle, dabar dirbate kaip pokyčių valdymo konsultantė, turite savolaidą – ar dar norite pokyčių profesinėje srityje?

Tikrai neapsiriboju savo dabartiniu statusu. Esu smalsi ir nuolat išbandau viską, ką gyvenimas man yra paruošęs. Šiais laikais yra sukurtos visos sąlygos tobulėti, augti ir džiaugtis gyvenimu. Todėl man joks etapas nėra baigtinis, jis tik kitas debesėlis, nuo kurio atsiveria kiti vaizdai. Nežinau kas manes laukia, tik žinau, kad tik bandant gali sužinoti ir patirti naujų smagių dalykų.

Karantinas – pats tas laikas daryti pokyčius, ar pandemija ir taip yra tokio dydžio ‘pokytis’ pasaulyje, kad nuo pokyčių reiktų susilaikyti?

Kas pasakė, kada reikia ir kada nereikia atsisakyti arba pradėti pokyčius? Kas gali geriau nuspręsti už tave patį, kada tau reikia pradėti keistis, o kada palaukti? Iš patirties žinau, kad jei visata palaikys tavo pokytį, tai jis ir įvyks, o jei ne, tai gali plėšytis kiek nori, kitaip nebus. Man rodos, kad mes turėtume save labiau suvokti kaip visatos dalelę, kuri sąveikauja su kitomis ir visata turi savo planų kokia vaga mūsų gyvenimas turi tekėti.

Kas Jums yra meilė sau ir laikas sau? Kaip atsipalaiduojate?

Man sunku yra mylėti save, daug lengviau yra skirti laiko sau. Nuolat turiu sąmoningai sustabdyti save ir neįkristi į darbus, nes turiu tendenciją įpulti kaip pelė į tą amžiną ratą ir suktis, suktis. Tad man meilė sau yra sulėtėti ir net kai reikalai spaudžia iš vidaus ar išorės, daryti kuo ilgesnius įmanomus tarpus tame greitkelyje, nesvarbu ar greitkelis fizinis ar mintyse.
Man padeda muzika, judesys, kuris tą muziką atkartoja – nebūtinai suprantamas kaip šokis, garsas, nebūtinai virstantis daina, prisilietimas prie skirtingų paviršių – žemės, grindų, kilimo, kūno, lėtas vaikščiojimas basomis. Tokie dalykai nieko nekainuoja, bet labai greitai mane įžemina ir gražina į buvimą čia. O tas momentas ir atpalaiduoja labiausiai. Aišku, be galo mėgstu buvimą šaltame vandeny ar eketėj. Visiškai sumobilizuoja, subalansuoja ir paruošia mane pozityviai pasitikti dieną. Tam, kad meilė neišnyktų, man svarbu balansuoti kūno ir smegenų darbą. Matau, kad taip esu labiausiai laiminga.

Apie tai kas yra savivertė jau esame anksčiau rašę štai ČIA, o apie būdus kaip ją stiprinti ir auginti, galite paskaityti šiame straipsnyje.