Kodėl daugiau laiko mūsų negelbėja?

Oi kaip gerai prisimenam kaip su kuo bepakalbėsi beveik visi ir visos norėdavo:

a) nebestrigti kamščiuose, nevežioti vaikų, negaišti laiko automobilyje

b) dirbti iš namų atrodė tolima ir nepasiekiama skandinaviška ateitis, nedidelė svajonė

c) atrodė, kad trūksta vos 1-2 papildomų valandų per parą, kad jau tikrai viską spėtum

d) kažkas dar norėjo, kad laikas tiesiog sustotų ir galėtų tiesiog gulėti lovoje per dienas

Aha, na ką… daugelio svajonės išsipildė. Valio! Visi laimingi! Ko daugiau norėt, gi tik to ir troškom? Tačiau kodėl svajonių išsipildymas neatnešė tiek daug laimės? Arba gal ir net išvis neatnešė tos laimės??

Pasirodo, žmogus nėra fabriko mašina – nėra taip, kad gavai porą papildomų valandų ir tiesiog produktyvumas padidėjo na minimum dar +30 procentų. Gautą laisvą laiką pagal apklausas mes tiesiog…iššvaistome. Dauguma žmonių pradėjo daugiau leisti laiko prie televizorių, scrollindami telefonus (screen time valandų skaičius ant bangos), ilgiau miegodami rytais. Ir nors mes už gerą ir kokybišką miegą, bet pripažinkim, kad pora papildomų valandų instagrame nedaug tos laimės prideda.

Dirbti iš namų pasirodė ne taip žavinga. Pradėjome pasiilgti kolegų. Bendravimo. Pasitarimo gyvai. Normalaus ne pižaminio apsirengimo. Netgi tas važiavimas į darbą toks lyg susikaupimo ritualas kai pagalvoji.. Netgi Pradėjome svarstyti – gal geriausia būtų 2-3 dienas per savaitę dirbti iš namų, jau tikrai ne visą.

Gulėjimas lovoje…tiesiog atsibodo ir gerai išsimiegojus kelias dienas, supratai, kad tiek tos lovos ir norėjos.

Pasikeitę įpročiai, visiškai sugriuvusi rutina apskritai žmonėms sukelia stresą. Reikia iš naujo atrasti, kas veikia, kas patogu, kas patinka. Žinoma, pasaulis neapsivertė aukštyn kojom (na truputį), bet iš tiesų kai kuriems reikėjo naujai išmokti dirbti, naujai išmokti mokyti(s) vaikus (ieškoti prūdų kantrybės), naujai išmokti bendrauti, naujai išmokti sutarti su namiškiais, susirasti naujus hobius, naujai išmokti keliauti (gal labiau NEkeliauti), naujai išmokti pasiilgti.

Svajonės pildosi, bet jos turi savo kainą. Gera ir gražu, kad pandemija padėjo kitaip pažvelgti į visiškai paprastus dalykus. Kaip kartais kartojam vaikams – kiti vaikai tiek žaislų neturi, kiti vaikai neturi net ko valgyti, kiti vaikai turi pėstute eiti į kitą kaimą atsigerti vandens…. Na o dabar mes labai gerai pajutom, ką reiškia netekti visiškai elementarių dalykų ir laisvių..

Kviečiame tiesiog sustoti ir pagalvoti, kiek vistik mes ir dabar daug turime.