Moterų vakaronės ir tarpusavio ryšio svarba. Interviu su Justyna Vansovič

Mūsų kasdieniame pasaulyje tarsi labai daug žmonių, esame nuolat pasiekiami, prisijungę, priklausome grupėms, bendruomenėms, esame nuolat stebimi, matomi arba rodomės patys, bet tik namų durims užsidarius ir telefono ekranui užgesus iš tikrųjų tampame savimi. Ir nors mus supa daug žmonių, kartais jaučiamės vienui vieni su savimi ir mums ilgu draugystės, ryšio ir artumo. Bendrystės ir tikros draugystės su moterimis troškimo vedina mūsų straipsnio herojė Justyna Vansovič sukūrė Moterų Vakarones. Kaip jos gimė, kas tai yra ir kam jų reikia bando išsiaiškinti Patricija Kvaselytė.

💜 Ieškodami savęs mes susiduriame su įvairiausiais mokytojais, patys mokome, mus moko. Juk taip norisi kartais būti tiesiog išklausytai, būtent tokią saugią erdvę Justyna sukūrė moterims. Kur galima būti savimi. Justyna, kaip pasireiškia tokia laisva erdvė?

Kaip teisingai ir paminėjai, nemažai aplinkui yra mokymosi, vedimo, koučinimo… ir labai džiugu, kad šiais laikais taip viskas pasiekiama, daug erdvės atsiranda savęs pažinimui. Vis dėlto kartais norisi tiesiog išsikalbeti, tiesiog išbūti kylančius jausmus. Ir jausti, kad mane išklauso, kad mano jausmai ir poreikiai yra svarbūs, kad aš rūpiu, nuoširdžiai rūpiu kitoms moterims. Juk nuėjus pas psichologą ar koučerį, po valandos uždarai duris ir ryšys iki sekančios sesijos nutrūksta. Mes kuriame erdvę, kurioje palaikome ir auginame ryšį ir už viso moterų rato susitikimų ribų, kas savaitę pasikviesdamos viena kitą į ryšio auginimo pasimatymus. Palaikome viena kitą ir uždaroje grupėje, mainomės naudingu turiniu, kartu ieškome atsakymų į iškylančius klausimus.

💜 Kaip išlaikoma tokia energija? kaip nustoti mokyti kitus?

Galime pradėti nuo to, kad atėjusi į ratą jo Puoselėtoja nėra vedėja. Ją galima būtų palyginti su vyresne drauge ar sese, kuri moka puoselėti ratą truputį daugiau nei kitos ir šiomis žiniomis, įrankiais jau nuo pirmos savaitės dalinasi su kitomis rato moterimis. Ir taip kiekvieną savaitę moterys vis labiau susipažįsta su rato savarankiško gyvavimo principais, prisiimdamos vis daugiau atsakomybės už rato gyvavimą. Kadangi susitikimų struktūra nekinta ir yra paprasta, lengva – su kiekviena nauja savaite, 9 savaičių bėgyje, moterys vis labiau tampa įgaliotos pačios savarankiškai gyvuoti. Po 9 savaičių Puoselėtoja jas paleidžia neribotam, savarankiškam gyvenimui tiek laiko, kiek moterims to norėsis.

Mes nuolat akcentuojame pasitikėjimą moterimis, jų sugebėjimu prisiimti atsakomybę už savo rato auginimą. Tik svarbu pirmomis savaitėmis sukurti erdvę ir pasidalinti įrankiais, padėsiančiais tolimesniam sklandžiam rato gyvavimui.

💜 Kas Tave įkvepė sukurti Moterų Vakarones?

Prisiminimais vis grįžtu į vaikystę… į jaukius žiemos vakarus, kuriuos leisdavome su močiute, mama ir sese. Močiutė su mama verpdavo, o aš su sese siūlus vyniojome. O kol rankos užimtos, pasakojimai, istorijos, patirtys liejosi iš širdies į širdį… Dalinomės išgyvenimais, klausydavomės istorijų, rinkome patirtį laiko nuaustą… Ir tokiu būdu natūraliai nepastebimai augo ryšys, bendrumo, saugumo jausmas. Taip savaime vyko terapija, nes kiekviena mūsų turėjo pakankamai erdvės išsikalbeti, išbūti sunkumus, pasidalinti pamąstymais, paklausti patarimo, ar paprasčiausiai klausytis ir tokiu būdu pildyti išminties skrynią.

Tiesą sakant, gyvenime vėliau labai gerai sutardavau su vyrais, o moterų draugių neturėjau. Nuo mokyklos laikų jutau stiprią konkurenciją dėl pažymių, išvaizdos, patinkančių berniukų, studijų laikais – vyrų. Konkurencija ir pavydas taip stipriai augo, kolei susikūrė stora siena ir didžiulis nepastikėjimas. Nors paviršiuje, rodos, su tuo susitaikiau, vidus negalėjo nurimti ir vis kvietė atsiverti tam kažkam, kas tiek metų buvo paslėpta giliai viduje. It ilgesys kažko, neapibrėžiamo žodžiais. Draugystė su vyrais mane žavėjo, bet jutau viduje, kad tai toli gražu ne viskas, o ir ne tas pats.

Prieš 4 metus, visa užsisukusi darbuose ir rutinoje, ėmiau justi nenumaldomą norą moteriško užnugario, moterų rato. Įdomu tai, kad pati niekada nebuvau dalyvavusi moterų rate, o vidus šaukte šaukė suburti bendramintes į vieną kambarį.

Tad sukaupusi visą drąsą, savo soc tinkluose parašiau atvirą pasidalinimą apie baimę moteriškos bendrystės ir kartu milžinišką troškimą šiai baimei pažiūrėti į akis susibūrus į moterų ratą. Mano nuostabai, į kvietimą atsiliepė apie penkioliką moterų, iš kitų gavau daug palaikymo šiai iniciatyvai. Vienos mane pažinojo, kitos – draugių pakviestos. Tąkart pajutau, kad esu ne viena. Kad panašias baimes kurti ryšį su moterimis išgyvena ir kitos merginos. Taip mes susitikome pirmą kartą, kiekviena į susitikimą atsinešdama savo patirtį ir istoriją. Prisimenu praktiką, kurią atlikome kartu. Joje buvo klausimas: „Kaip tavyje gyvena moteriškumas ir kas tau yra meilė sau?”. Šios praktikos metu pasipylė ašaros… Nors viena kitos merginos nepažinojo, po šio susitikimo tai mus stipriai suartino… Nes pamatėme, kad visos išgyvename panašius jausmus, visos norime meilės, priėmimo, supratingumo, saugumo… O šarvai, kuriuos užsidedame ir imame konkuruoti tarpusavyje, kyla iš didelio nesaugumo jausmo… Apie kurį prabilus, širdyje ima skleistis atjauta, minkštumas, švelnumas viena kitos patirčiai.

💜 Papasakok plačiau?

Pirmojo susitikimo įkvėptos ėmėme susitikinėti reguliariai. Moterys taip pat ėmėsi iniciatyvos ir tai vieną tai kitą susitikimą pravesdavo vis kita moteris. Ilgainiui ratas ėmė plėstis, o poreikiai grynintis. Pamatėme, kad atsirado ir konkretumo: vienoms patiko mūsų nagrinėjamos temos, o kitoms norėjosi kažko kito. Tačiau to kito jos niekur negalėjo rasti. Nors mane kvietė vesti ratus ir kitomis tematikomis, mačiau, kad fiziškai tiek ratų jau nebeaprėpiu. Tektų vesti vos ne kasdieną, kad galėtų gyvuoti visi ratai. Bandžiau apmokyti merginas pačias vesti, tačiau neturėjau įrankių kaip galėčiau perteikti tai, ką pati intuityviai dariau. Žinoma, ilgainiui perdegiau ir atsitraukiau nuo ratų vedimo.

Prieš truputį daugiau nei metus išgirdau apie socialinį projektą vyrams „Gentys”. Vis daugiau mano draugų vyrų ėmė dalintis patirtimi ir džiaugsmais apie tai, kaip jiems ten patinka. Didžiausią dėmesį patraukė tai, kad visi iki vieno minėjo, kad susitikimų struktūra yra tokia paprasta, kad kiekvienas sugeba pravesti vis kitokią susitikimo dalį. Čia smalsumas mane pagavo, tad nieko nelaukdama susisiekiau su „Genčių” įkūrėjais. Jie pasidalino dalimi metodologijos bei sukaupta patirtimi. Beliko viską adaptuoti moterims ir 2021 m kovo mėnesį paleisti pirmuosius savarankiškai veikiančius moterų ratus, pavadinimu „Moterų Vakaronės”.

💜 Kokia Tavo nuomone galėtų būti moteriška moteris?

Nesijaučiu gebanti atsakyti į šį klausimą. Kiekviena moteris talpina savitą vidinį pasaulį, kurio jokia kita moteris nesugebėtų identiškai atkartoti. Šis savitumas, kuris duotas mums nuo gimties, ir kuria mus kaip moteris tokias, kokios esame. Kiekviena savaip nuostabiai gili, žavinga ir moteriška.

Nesu atradusi vieno matmens, pagal kurį galėčiau apibrėžti moters moteriškumo lygį. Ir, matyt, tame ir yra visas grožis – sutikti moterį tokią, kokia ji yra. Visoje jos unikalioje savybių gausoje. Dėka to atsiranda galimybė dalintis savo autentiška patirtimi ir plėsti savo suvokimo ribas apie tai, kas yra moteriškumas.

💜 Palieskime ir feminizmo temą, juk per moterį žydi viskas ir jeigu ji pati viską gali, nebelieka vyrui energijos. Papasakok plačiau.

Tiesą sakant, man atrodo, kaip moteriai svarbu prašyti pagalbos, taip ir vyrui. Tai bendražmogiškas dalykas. Juk neveltui gyvename apsupti kitų. Ir ne tik žmonių, bet ir gyvūnų, visos Kūrinijos.

Pastebėjau, kai matau save kaip atskirą nuo visumos ir bandančią daryti „viską pati” – patiriu kančią. Kančią atskirtumo, vienišumo, palikimo, nepriėmimo. Juk kai esu atskira nuo visumos, man svarbu kažkaip išgyventi, išlikti, kovoti už save ir savo vietą po Saule. Čia atsiranda pavydas, noras savintis, reikalauti, išnaudoti. Daug daug baimės ir nesaugumo kyla vien iš manymo, kad esu viena ir galiu viską pati.

Manau, savarankiškumas yra be galo svarbus bruožas. Ir tuo pačiu lygiai tiek svarbu yra kreiptis pagalbos, palaikymo, padėti ir burtis į bendruomenes. Ką mūsų protėviai puikiai žinojo. Galbūt ne kiekvienas galėjo įvardinti žodžiais, bet jautė, kad tai be galo svarbu.

Kai jaučiame palaikymą, priklausymą, mums tampa žymiai lengviau sutikti gyvenimo iššūkius, pasveikinti permainas, galiausiai pasitikėti savimi. Toks žodis kaip „meilė sau” ima natūraliai gyvuoti savaime, nes esame apsupti tų, kurie mumis tiki, pasitiki, palaiko ir priima. Prašymas pagalbos nebėra gėdingas, o kaip tik, per pagalbos vieni kitiems džiaugsmą kuriame gyvenimą, kupiną nuostabių bendrystės akimirkų.

Ačiū Justynai už įdomų pokalbį ir įdomią idėją moterims.

Daugiau sužinoti apie Moterų Vakarones galite internetiniame puslapyje www.moteruvakarones.lt