Sąmoninga kelionė laimingo savęs link, interviu su Simona Kupetiene

Simona Kupetienė apie save sako: Esu savo gyvenimo kūrėja. Gyvenu širdimi. Jei jaučiu, kad ateina laikas pokyčiams – imuosi jų. Mano biografija spalvinga – niekuomet nebuvau nuobodi asmenybė. Nuo verslininkės iki namų šeimininkės, nuo vadovės korporacijoje iki keliautojos, nuo verslo konsultantės iki meditacijų trenerės bei transformacijų mentorės.

Prieš 6 metus pardavusi šeimos verslą kartu su vyru Tomu bei jųdviejų dvynukais Simona išvyko į pietryčių Aziją. Kas stebina labiausiai, moteris su mažais vaikais ir vyru išvyko į visiškai svetimą kraštą be jokio plano ar konkretaus tikslo. Kurį laiką keliavę, vieną dieną jie tiesiog pasiliko Tailande. Kartu su vyru sukūrė www.tailandieciai.lt projektą. Kaip pati sako: šis laikotarpis buvo gausus ne tik kelionių, bet ir vidinių atradimų bei transformacijų, vedusių į norą dalintis savo patyrimais… Šiandien ji padeda kitoms moterims atrasti save ir naujas patirtis. Dalinamės trumpu pokalbiu su Simona, kuris galbūt paskatins ir Jus atrasti tą tikrąją save ir nebijoti eiti tuo keliu, kuris neša laimę.

Simona, kokios būtų TOP 3 knygos, kurias rekomenduotumėte perskaityti pradedančiai ieškoti vidinės ramybės?

Vidinė ramybė yra neatsiejama nuo santykio su savimi. Kol santykis su savimi yra prastas, apie kokią vidinę ramybę galima kalbėti? Todėl moteriai rekomenduoju pradėti būtent nuo knygų, kurios padėtų užmegzti geresnį santykį su savimi ir su savo kūnu. Labai rekomenduoju visas Louise Hay knygas, nemažai jų yra išversta ir į Lietuvių kalbą. Kartais ir garsiai pasvajoju, kad jos knygos būtų įtrauktos į privalomų perskaityti knygų sąrašą dar mokykloje. Tiek mergaitėms, tiek berniukams. O su meditacija – tiltu į vidinę ramybę gerai supažindina Osho „Kaip nutildyti protą” knyga.

Kokie ženklai rodo, kad kažkas negerai su pasirinktu gyvenimo būdu?

Jei jauti, kad kažkurioje srityje tau nesiseka, o pastangų reikia dėti vis daugiau ir daugiau, mažėja energijos, krenta motyvacija. Tampa užburtas ratas, kuris sunkia, atima jėgas ir energiją. Pradeda „byrėti“ sveikata, „irti“ santykiai. Labai dažna to priežastis – nemylima veikla. Jei eini į darbą, kuriame praleidi daugiausia savo dienos laiko, o jis tau neteikia malonumo, tik kančią – tikrai esi ne savo vietoje. Nemylimą darbą gali dirbti tik nemylintis savęs žmogus, todėl paklausk savęs – ar mano veikla man teikia malonumą, ar kančią? Šiandien polikninikoje slaugytoja man pasakė: „Čia juk darbas. Darbas gi nebūna malonus“. Kaip tik darbas ir privalo būti įdomus ir patikti!

Kokias 3 praktikas – ritualus rekomenduotumėt daryti kasdien toms, kurios turi nedaug laiko (beveik visoms:))?

Reiktų pirma pakalbėti apie tai, kodėl man reikalinga kažkokia praktika. Ką aš noriu kurti kitaip? Kurioj vietoj noriu keliauti kitu keliu? Praktika laimingam žmogui manau nereikalinga jokia. Bet kelias į laimę ne visada būna be duobių, taigi, dalinuosi:

Pagrindinė praktika – kvėpavimas. Labai mažai žmonių, ne tik moterų, kvėpuoja taisyklingai. Tikrai galima rasti laiko sustoti ir sąmoningai pakvėpuoti kad ir 5 minutes, lėtai ir giliai, pro nosį, į savo pilvo apačią. Kvėpavimas keičia mūsų vidinę būseną, gyvybinę energiją, fiziologiškai veikia nervų sistemą, virškinimą, kraujotaką. Net jei netiki energija, tikėtina, kad vistiek rūpi kūnas. Jei nori būti sveikas – kvėpuok. Jei nori būti laimingas – kvėpuok. Jei nori būti laisvas – kvėpuok.

Kita parktika – dėkingumo. Iš pradžių – kasdien užrašyti bent 10 dalykų, už ką esi dėkingas šiandien. Dėkingumas – pati aukščiausia energija, pritraukianti į tavo gyvenimą daug pozityvių pokyčių. Lai diena prasideda ir baigiasi dėkingumu. Ilgai netruksi, kol pamatysi pozityvų pokytį savo gyvenime. Rašyk už ką esi dėkinga tol, kol dėkingumas taps toks įprastas, kad dėkosi garsiai ir mintyse ne tik už didelius, bet ir už mažus dalykus, net ir už patiriamą skausmą, nes jį pradėsi matyti kaip dovaną ir pamoką, o ne kaip bausmę.

Na, negalėčiau nepaminėti judėjimo. Kad ir ką pasirinksi, pasivaikščiojimą po darbo, dviračio minimą, jogą, šokį ar maudynes tvenkinyje – viskas veikia tavo naudai. Tiesą sakant nesu mačiusi nelaimingo šokėjo. Na, bent jau labai nelaimingo. Tie, kas juda, jų energija keičiasi greičiau, nesulaikomos emocijos ir tas daro įtaką vidinei būsenai.

Malda – mano asmeninė praktika šiuo metu. Pastebėjau, kad praktikos keičiasi priklausomai nuo mano vidinės būsenos, nuo mano jausmų ir to, kas vyksta mano gyvenime.

Kam rekomenduotumėte moterų stovyklas? Pradedančioms? Pažengusioms? Esančioms krizėje ar pusiaukelėje? Ar…?

Stovyklas rekomenduoju kiekvienai moteriai, be išimčių. Net ir toms, kurios yra skeptiškos. Tereikia susirasti kas tau pačiai rezonuoja. Rinkis mokytoją kuris atspinti tavo vertybes. Jei nori laisvės – rinkis vedlę kurios vertybė yra laisvė. Jei nori gražių santykių – rinkis vedlę, kuri kuria ir puoselėja gražius tarpusavio santykius su savo partneriu. Jei nori nuotykių, rinkis vedlę, kurios gyvenimas yra pilnas nuotykių.

Moteriška bendrystė yra labai galinga. Moterys gali sukurti tiek daug! Gaila, kad savo energiją kartais naudoja griauti, o ne kurti. Stovyklose vyksta tiek daug gražių dalykų, apie kuriuos papasakoti sunku. Geriau į stovyklą jungtis, kai viduje yra gera, ramu ir jauku. Suprantu, kad dažniausiai į tokias stovyklas atvyksta esančios kryžkelėje, kažkokiame gyvenimo lūžyje, tačiau kam laukti to?

Kai kurias stovyklas darau tik moterims, kurios jau yra dalyvavę anksčiau stovyklose, bet dažniausiai laukiama kiekviena. Tikrai nesvarbu ankstesnė patirtis, kaip tik, visas dalyves visada raginu mokytis iš tų kurios atvyksta pirmą kartą ir patiria stovyklą pirmo karto džiaugsmu, be lūkesčių…

Gražiausias momentas vyksta kai pamatau lūžį moteryse. O jis net ir fiziškai labai apčiuopiamas – keičiasi moterų veidas, atsiranda šypsena… Tada žinau, kad einame geru keliu.

Stovyklą rekomenduoju moteriai, kuri supranta arba pradeda suprasti, kad už savo gyvenimą atsakinga tik ji pati. Esu sulaukusi ne vienos moters žinutės, kad stovykla buvo kaip vertybių perkratymo stotelė, nuo kurios gyvenimas pakrypo kita linkme kažkurioje vietoje – santykiuose, sveikatoje, savirealizacijoje ar kitoje srityje.

Ar galima paleisti emocijas savarankiškai?

Žinoma, kad galima. Kaip galima kaupti, taip ir paleisti. Kitaip tiesą pasakius net neįmanoma – niekas neįlys į tavo vidų ir tų emocijų neiškrapštys.  Čia tas pats kas su namų tvarkymusi – galima gyventi apsikuitus, o galima susitvarkyti ir gyventi švariai ir čia tik pasirinkimas. Esant aukos pozicijoje dažnai galvoji, kad kažko neįmanoma pakeisti, bet ištiesų tai pakeisti galima viską be niekieno pagalbos. Kartais užtenka giliai atsidusti, pakvėpuoti, nukreipti savo mintis, paklausyti įkvepiančios muzikos, užsiimti savo pomėgiu ir emocijos pačios išeina.

Blogiausia ką galima padaryti – tai vengti emocijų ir bėgti nuo jų, tuomet jos auga ir užima vis daugiau vietos. Emocijos nori būti pamatytos. Žinoma, kartais žmogus būna tiek prikaupęs, nešiojasi tiek ilgai, kad paprasčiau tai padaryti su kito pagalba. Bet reikia nepamiršti, kad už visą procesą atsakingas tik jis pats.

Kaip manot, kodėl tiek daug žmonių vis tik gyvena užsisukę savo darbų ir reikalų rate ir nieko nekeičia, kol gyvenimas nesustabdo?

Nes gyvename tokioje visuomenėje, kad nuo mažens buvo kalta į galvą, kad turime kažkuo tapti. Kažkuo geresniu, kažką reikėjo nuolatos tobulinti, tvarkyti. Mokėmės kažko nepasakyti, kažko neišreikšti. Buvo dedamos pastangos pamiršti savo pomėgius (nes iš piešimo nepragyvensi, o vat jei baigsi vadybą, tai iš tavęs išeis žmogus), taip pametėme savo kelią, pamiršome save. Vis girdėjome, baik mokyklą ir tada bus gerai, baik universitetą, tada magistrą, susirask gerą darbą, ištekėk, pagimdyk vaiką. Ir tada jau tikrai tikrai būsi laimingas pasakė daugybė nelaimingų žmonių, kurie ieškojo laimės tokiu pačiu būdu. Tai mes ir ėjome tuo keliu. Tik drąsesni suprato, kad kažkas čia ne taip. Laimės išoriniai dalykai neatneša, o kaip rasti laimę viduje, kai niekada to nesimokei? Pasaulis bunda dabar. Žmonės išeina iš savo patogių gyvenimų (nors iš tiesų ten jokio patogumo, apart patogios lovos ar patalynės), ieško kaip save realizuoti per savo mylimą veiklą, o ne kažkieno primestą. Kaip daryti tai, kas jam ištiesų patinka, nes darant tai, ką reikia, tam, kas patiko laiko nebuvo… Aš esu ne išimtis. Esu pati praėjusi visą kelią ir net nejutau, kaip gyvenimas mane stabdo. Ligos, bloga emocinė būsena, nuolatinis stresas atrodė, kad yra norma. Bet kažkada atsibudau ir supratau, ne, žmogui duota daugiau.

Kaip galima ieškoti savo moteriškumo?

 Jį galima surasti tik savo viduje. Kas yra moteriškumas? Tai nėra suknelės nešiojimas ar lakuoti nagai bei aukštakulniai. Moteriška moteris man – pasitikinti savimi, žinanti ko nori gyvenime ir einanti savo keliu. Moteris, kuri kuria. Nesvarbu ką – vakarienę savo šeimai, eilėrašius ar piešianti paveikslus, o gal kurianti verslo strategijas ar tyrinėjanti smegenų veiklą. Svarbu, kad ir ką ji bedarytų, ką bekurtų, tas teiktų jai malonumą. Nes malonumas, o ne kančia, yra moters esybė. Suknelė yra tik priedas, bet ne moteriškumo šaltinis.

Ačiū Simonai už įdomias įžvalgas, o jeigu norėtumėte su Simona susisiekti ar sužinoti apie ją daugiau, kviečiame apsilankyti jos tinklapyje www.samoningoskeliones.lt, taip pat sekti ją socialiniuose tinkluose Facebook ir Instagram.