Kaip ir jau rašėme, dėkingumas labai įvairiai keičia mūsų gyvenimus, didina pozityvumą, keičią mąstymą, stiprina santykius. O pasirodo, dėkingumas taip pat yra susijęs su didesniu dosnumu.
Dėkingumas apskritai kaip jausmas ir sąvoka yra siejamas su dosnumu. T.y. kai Tu esi dėkinga pasauliui, kad jis yra koks yra, kai stengiesi džiaugtis kiekviena diena, džiaugiesi ir dėkoji už tai, ką vaikštai, už tai, kad prasidėjo pavasaris ar žiema, už arbatos puodelį – esi linkusi tuo, ką turi labiau dalintis su kitais. O juk tai ir yra dosnumas.

Pasirodo, dėkingi žmonės yra dosnesni. Ir juk logiška – kai Tau reikia mažiau, kad jaustum laimę ir pasitenkinimą, tuo, ko turi daugiau esi linkusi atsisakyti ir dalintis su kitais, aukoti, atiduoti. Tačiau jei Tau vis negana, nori daugiau, geriau, brangiau – žinoma, kad laikysi viską savo rankose ir visai nenorėsi kažkam kažką duoti.
Dalinantis ar aukojant smegenyse pradeda veikti atpildo centrai. t.y. pradedame jausti teigiamas emocijas. Dėkingi žmonės jų jaučia daugiau, todėl yra linkę kartoti veiksmą. Viename eksperimente, kuriame dalyvavo grupė jaunų moterų, moterys buvo padalintos į dvi grupes, viena grupė nieko nekeitė, o kita rašė dėkingumo žurnalą kiekvieną vakarą – jau po trijų savaičių buvo atliktas vertinimas, ir rašiusi dėkingumo žurnalą grupė jautė daugiau pasitenkinimo aukodama nei eksperimento pradžioje. Nerašiusioje grupėje jokio pokyčio nebuvo.
Nuostabu, ką gali padaryti 5 minutės per dieną.