Justė Kraujelytė kogero daliai Lietuvos žmonių jau yra kažkur matyta ir girdėta, kas ją pastebėjo Eurovizijos atrankose ir matydami vėl galvoja: kur aš ją mačiau?; kas kituose TV projektuose galėjo žavėtis jos balsu, o kas jau seniai yra jos kūrybos ir asmenybės gerbėjai. Kviečiame nepažįstančius susipažinti, o žinančius tik iš kažkur matyto veido primygtinai raginame pažvelgti gilyn, kas gi slepiasi už šelmiškų akių ir kerinčio balso. Moteris, kuri savo muzika kalba apie labai rimtus dalykus: nerimą aplinkinių spaudimą, taip pat vidinius demonus neleidžiančius būti laiminga pačiai su savimi.
Juste, smalsu kaip priėjote prie šių temų ir kodėl? Smalsumas, gyvenimas ar pačios nerimas atvedė?
Tikriausiai, visi komponentai, tiek gyvenimo patirtys, tiek tam tikri charakteriui būdingi bruožai bei mano ankstyvos patirtys bei visa gyvenimo istorija atvedė prie šių temų. Prieš keletą metų atėjau į psichoterapiją dėl pagrindinės priežasties – norėjau kurti savo muziką, bet tiesiog negalėjau, turėjau labai daug vidinių blokų, kurie trukdė priartėti prie savo tikrųjų norų. Taip susiklostė, kad po 10 metų dainavimo džiazo grupėje, aplankytų daugybės šalių, konkursų, aukso medalių pasirinkau teisės studijas Vilniaus universitete ir prireikė ne vienerių metų susiprasti, kas aš visgi esu, klausyti širdies balso, o ne proto, kuris taip pat nelabai norėjo būti paklusniu. Studijų metais sirgau depresija ir buvo tikrai sudėtingas metas, tarsi reikėjo viską pradėti nuo 0. Su pasiekimais ir perfekcionizmu augusiam vaikui tai buvo nepakeliama. Tikriausiai, nekeista, kad po studijų visgi nusprendžiau padėti diplomą į stalčių ir dainuoti. Buvau labai alkana scenos, todėl netrukus atsirado daug projektų, grupių, savos kūrybos ir ne tik, visokiausių patirčių, bet vistiek viskas buvo ne iki galo. Pamenu, kai reikėdavo save pristatyti, aš visiškai sutrikdavau ir visada pradėdavau, na, aš teisininkė, bet dabar dainuoju. Buvau teisininkė tarp muzikantų ir muzikantė tarp teisininkų. Kažkokiam tarpe, neaišku, kas. Supratau, kad yra daug baimių ir nepasitikėjimo savimi, netgi stipraus nusivylimo ir norėdama išsivaduoti iš pasikartojančių depresyvių epizodų, kurie trukdavo ne vieną mėnesį ir nuolatinio persekiojančio jausmo, kad nežinau, kas aš iki galo esu ir kad mano labai skirtingos kompetencijos, nežinia kaip ir į ką veda, pradėjau stipriau domėtis psichologija ir sau aktualiomis temomis. Kartais tai būdavo visai maniakiška ir atrodydavo, kad man visos diagnozės, visos traumos ir kad tai niekaip neišsispręs. Vis dėlto, maždaug po pusmečio nuo terapijos pradžios aš pagaliau pradėjau kurti savo pirmąjį solinį albumą. Ir aš temą ir tema mane pasirinko. Vieną dieną supratau, apie ką turiu kalbėti, ne apie kažką, ko ieškojau ir negebėjau rast, bet apie tai, kas buvo svarbu ir artima man kasdien.
Scenoje ir pramogų pasaulyje nemažai tuštybės ir kaukių, pripažinsiu, kartais nuo viso to tikrai pasidaro bloga ir galvoji, ar tai prasminga. Kiek toliau? Kam visa tai? Kažkada gi buvau protinga :)… Man niekada neatrodė, kad muzikos paskirties – linksminti žmones – pakanka. Juo labiau, kad nesijaučiu labai stipriai galinti palinksminti, nors yra manančių kitaip! Ilgai praktikuodamas gali ištobulinti tam tikrus įgūdžius, atsiranda patirtis, formuojasi bruožai, būdingi srities profesionalui. Bet visa tai vargu ar turi kažką to, kas aukščiau amato. Visada norėjosi platesnės perspektyvos, autentiškumo. Kai savo kūrybai suteikiau tam tikrą tiesos sakymo, atvirumo pažadą ir tarsi gydymo perspektyvą – man pasidarė visiškai lengva ir tarsi pagaliau vientisa. Dingo vidinis prieštaravimas. Savo kaip kuriančio žmogaus pareigą ir prasmę priimu per siekį paskatinti atkreipti dėmesį į psichinę sveikatą, problemas ir įkvėpti vilties, kad niekada nevėlu pradėti rūpintis savimi, ieškoti pagalbos, keistis, padėti keistis kitiems.
Karantino metais mane, iš prigimties turinčią polinkį į nerimastingumą, bet tokį sveiką, ir skatinantį veikti, judėti į priekį, užpuolė tokio dydžio nerimas, kuris visiškai palaužė. Atrodė, kad netekau visko, ką taip stipriai kūriau keletą metų. Juk pagaliau viskas išsisprendė ir maniau, kad visai artėju prie savo svajonių, bet… Puikiai žijojau, kad kultūrinis gyvenimas atsigaus pats paskutinis, visos veiklos, kuriomis tuo metu užsiėmiau be muzikos buvo visiškai sustoję ir paralyžuotos. Darboholiko pragaras. Baimė ir nerimas buvo tokie stiprūs, kad viskas, ką galėjau per dienas veikti buvo tik ilgi kilometrai mišku, pokalbiai telefonu ir ašaros. Kaltinau visą pasaulį ir jaučiausi bejėgė. Vieną dieną supratau, kad galiu tyrinėti tai, kad tai gali būti mano kūrybos tema, pamažu pradėjau rinktis įvairius šaltinius ir ieškoti būdų, kaip sau padėti, intuityviai rinkausi daug vaikščiojimo ir bėgimo, nes tai padėdavo išveikti susikaupusį adrenaliną.
Daugybė žmonių išgyveno panašias būsenas, vieni stipriau, kiti silpniau, daug kas atsiremia ir į individualų saugumo poreikį. Maniškis labai stiprus, man būtina kontroliuoti padėtį, būtent dėl to nerimas visiškai pakirto. Supratau, kad galiu kalbėti, dalintis savo patirtim bei būdais, kurie padeda ir tokiu būdu šiek tiek padėti ir kitiems. Mums visiems būtinas palaikymas, kai sunku. Pamenu, diskutuodavome ir su visai nepažįstamais žmonėmis socialiniuose tinkluose, apsikeisdavom naudinga informacija, supratau, kiek daug žmonių tai yra aktualu, tai dar stipriau skatino mane nagrinėti nerimą ir šią temą paversti savo muzikinės kūrybos turiniu.
Kaip manote kiek nerimo tema aktuali šiandienos visuomenėje? Ar pastebėjote, kad ji būtų aktualesnė moterims nei vyrams? Sakoma, kad menininkai jautrūs žmonės, galbūt būtent tokie žmonės lengviau pasiduoda nerimui?
Manau, kad tema labai aktuali ir vyrams, ir moterims, apskritai gyvename laikais, kai tarsi ir sudėtinga kalbėti apie kažką išskiriant tam tikrą lytį arba naudoti lyties kriterijų. Manau, moterys atviresnės šiuo klausimu ir stipriau išreiškia arba drąsiau kalba apie emocijas, todėl gali susidaryti įspūdis, kad moterys nerimastingesnės. Evoliuciškai mes visi esam nerimavusių žmonių palikuonys, tie, kurie neturėjo stipriai veikiančios nerimo sistemos – neišgyveno grėsmingame, žmogui nepritaikytame pasaulyje. Sąlygos tikrai buvo atšiaurios. Nors laikai pasikeitė ir vis mažiau grėsmės numirti nuo bado, peršalimo ar užpultam kokio gyvūno, smegenys vis dar laiko tą pačią informaciją, nors tai mums visai nebėra taip būtina išlikimui.
O kaip Jūs pati tvarkotės su savo nerimu? Kokios Jūsų kasdienės taisyklės ar ritualai kurie padeda ir veikia?
Labai norėčiau pateikti gražų sąrašą visko, ką darau kasdien ir sukurti tokį idilišką bei harmoningą vaizdą, kad va, radau sėkmės paslaptį ir galiu pasidalinti ja. Bet meluočiau. Labai dažnai aš visiškai pasiduodu nerimui, o man padeda tik tai, kad aš galiu suprasti ir įvardinti, kad mano pakitęs elgesys, nemiga ar kiti simptomai susiję su tuo, kad nerimauju. Kartais vien įvardinus yra kažkiek lengviau. Dažnai pasiekiu tašką, kai visai negailestingai reikia daug kam pasakyti ,,ne’’ ir sustoti. Geriausiai man veikia tikrai net ne meditacijos, bet fizinis krūvis, iškrova, fizinis pavargimas. Daug vaikščiojimo ir dairymosi į šalis, miško pasivaikščiojimai ir visų pojūčių suaktyvinimas, tyrinėjant gamtą, nekantrauju išbandyti miško terapiją, japonai turi tokią praktiką, kuri vadinasi ,,miško maudynės’’, tikiu jos veiksmingumu ir labai teigiamu poveikiu sveikatai. Kol nesidomėjau nerimu, instinktyviai eidavau daug vaikščioti, man tai labiausiai padėdavo susitvarkyti tada, kai situacija būdavo nevaldoma, apie tai jau tik daug vėliau skaičiau ir daugelyje knygų apie nerimą.
Sekant Jus instagrame teko matyti kalbant apie mindfulness. Kaip atradote mindfulness praktikas? Kaip jos keičia ar pakeitė Jūsų gyvenimą?
Ieškojau įvairių būdų ir praktikų, kurios padėtų ištverti ir išbūti sunkius jausmus karantino metu. Buvau girdėjusi apie įvairias meditacijas, bet žiūrėjau skeptiškai. Pasitikiu mokslu, vakarų medicina. Mindfulness man patiko kaip praktikos, kuriose nėra jokios religijos ar kažko, kas būtų apgaubta tam tikra mistifikacija.
Netikėtai atradau Žmogaus Instituto YouTube kanalą, pradėjau klausyti vis daugiau paskaitų ir nusprendžiau išbandyti 8 savaičių įvadinį kursą, susipažinimą su šiomis praktikomis. Patiko tai, kad galima buvo pradėti nuo labai trumpų ir nesudėtingų praktikų. Manau, kad tradicinis piešinys, kurį įsivaizduojame išgirdę žodį “meditacija” yra nušvitęs, lotoso poza įsitaisęs žmogus, gebantis nuraminti protą kokiai valandai kasdien. Iš tikro, galima tikrai pradėti nuo mažesnių žingsnelių. Vėliau nusprendžiau stipriau įsigilinti 8 savaičių kursuose, o šiuo metu jau studijuoju podiplominėse studijose LSMU – kognityvinės psichologijos pagrindus ir midfulness, kaskart po savaitgalio studijų su daug praktikų bei kontakto su žmonėmis, kurių dauguma taip pat ieškantys ir atviri, jaučiuosi labai praturtėjusi. Įdomu, kad iš tiesų patiriu netgi teigiamą šalutinį efektą – praktikuojant dėmesingumo praktikas jautiesi ne pavargęs, o priešingai, pasikrovęs. Norisi kažkaip švariau gyventi visomis prasmėmis, tuo metu man atrodo, kad priartėju prie žodžio “harmonija” pojūčio, tai ugdo didesnį norą rūpintis savimi kasdienybėje. Labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje jau galėsiu padėti kitiems ir prisijaukinti šias praktikas, kurios labai praturtina gyvenimą ir padeda atrasti ryšį su kūnu, kurį daugelis esame praradę. Kuo daugiau praktikuoju, tuo daugiau atsakymų randu, kurie dažnai ateina visiškai netikėtai, kurių nepavyko rasti per psichoterapijos metus. Jaučiu, kad tai dalykas, į kurį būtų drąsu kviesti ir kitus, be to, praktikos tikrai dera ir su tam tikra higiena, kuri svarbi kuriančiam žmogui, juk viskas yra tiesiog koncentruotas dėmesys, kurį paskiriame vienam ar kitam dalykui. Mokytis gebėjimo sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti nesiblaškant bei reflektuojant padeda tiek kasdieninėje rutinoje, tiek sudėtingose, nuolat kompetencijos didinimo reikalaujančiose užduotyse. Bent jau man tai atneša ir daugiau drąsos eksperimentams bei pasitikėjimo savimi, kad susikaupsiu ir susitvarkysiu su stresinėmis situacijomis.
Kūryba Jums: tai labiau terapija ir būdas suprasti, įprasminti savo jausmus ar labiau savo žaizdų atvėrimas kitiems? Ar nėra sunku dalintis savo išgyvenimais su kitais ir juos kaskart iš naujo išgyventi? Atrodytų juk būtų daug lengviau paleisti ir pamiršti.
Ir taip, ir taip. Manau, mes visi esame labai kintantys. Kūrybos pradžia tikrai buvo labai stipriai terapinė, o dabar viskas jau yra kiek kitaip. Dabar tai yra tiek jausmų, tiek minčių įprasminimas, kūryba taip pat susijusi su temomis ir formomis, kurios domina, kurios kelia smalsumą ir iššūkį. Kurdamas visada patiri nerimą, kuris gali būti ir varomoji jėga ir stabdžiai, tai visada ėjimas kažkur, kur nepažinu ir labai intriguoja. Nebijau savo išgyvenimų, kad ir kokie jie būtų buvę, tai mano istorijos dalis, iš tiesų aš esu dėkinga visoms patirtims, kurios buvo emociškai ir labai sunkios. Asmeniškumas ir sava istorija leidžia ją jautriau pasakoti, lengviau yra įeiti į tinkamą emociją perteikti dainai pasirodymo metu, kai pati puikiai žinau, apie ką ji, manau, kad tai įgauna kitokį krūvį ir leidžia man visiškai nemeluoti. Tikiu, kad paleisti ir pamiršti, tikrai negaliu pasakyti, tai tikrai yra kartu ir būtina. Neįmanoma visko laikytis ir nešiotis drauge, paprasčiausiai nėra tam vietos. Natūralu, kad kažkokias patirtis ir prisiminimus išstumiame. Tiesiog žmonės visgi savo psichikos struktūra ir tam tikrais veikimo būdais yra labai skirtingi, kažkam pasiūlymas pamiršti, nes taip lengviau, atrodytų neįgyvendinama užduotis, nes jo psichika veikia visai kitaip. Sunku, pasakyti, kas lengviau. Kartais labai lengva ir būti amžinai nelaimingu, kaltinti pasaulį, savo būdą, visus aplink, tarsi vengti atsakomybės ir nenorėti nieko keisti, nes į kančią galima labai lengvai įnikti ir prie jos prisirišti. Manau, kad kartais pasirinkti ir dėti pastangas pamiršti ir paleisti, net kai labai sunku ir skauda, yra taip pat didžiulis darbas ir reikalauja tokių pat didelių pastangų kaip ir grįžimas ir pasakojimas, dalinimasis išgyvenimais, emocijomis bei patirtimis, vis jas prisimenant.
Gan dažnai meno pasaulyje, o ir už jo ribų girdimos tokios frazės kaip: geriausi kūriniai gimsta iš skausmo, kančios, ar tikrai tai tiesa? Kaip tokiu atveju rasti vidinę ramybę ir ar nebaisu, kad ją radus išsisems temos kūrybai?
Tikrai kartais baisu. Manau, kad prie šios nuostatos buvau prisirišusi labai daug metų ir dėl to pati sau giliai širdyje neleidau jausti lengvumo, ramybės ar net laimės. Labai numenkindavau tokius jausmus ir netgi laukdavau bėdos ar sunkumų kaip kokio atpildo. Pripažinsiu, man iš lengvumo ar ramybės retai kada kuriasi. Dažniausiai, iš didelio nuovargio ir nusivylimo ar net tam tikro pervargimo atsiranda melodijos, tekstai, tarsi smegenys įjungia kažkokią kitą pavarą ar rėžimą. Per daugelį metų net esu pajautusi tą tam tikrą nuotaiką, kada norisi kurti, kada jau būna ta ,,mūza’’. Bet taip tikrai yra ne visada ir labai naivu tikėtis, kad ji nuolat lankys, o dar žalingiau būtų specialiai kurtis slogią nuotaiką ar dirbtinai sukelti sau kančią. Tokių eksperimentų dar mokyklos laikais buvo tikrai nemažai, pvz, nemiegant parą laiko ima truputį vaidentis ir tarsi vaizduotė įsijungia ryškiau, kitaip rašosi. Šiandien manau, kad tai labai pavojingi ir sveikatai kenksmingi eksperimentai, o įkvėpimas yra per stipriai sureikšmintas. Daugybė autorių kalba apie sistemingo ir kantraus darbo naudą ir sėkmę, norint iš tiesų atsiduoti kūrybiniam darbui ir jame siekti aukštumų, vien jausmu pasikliauti negalima. Jis neprognozuojamas.
Tikiu, kad iš vidinės ramybės gali gimti taip pat nuostabi kūryba ir labai norėčiau ją atradusi pažvelgti, išbandyti, kas bus. Tik tiesa ta, kad manau, juk labai žmogiška, kad kai jaučiamės ramūs, mums norisi pabūti tame jausme ir visai nesinori kažko daryti, ieškoti ar siekti, nes patiriame tam tikrą palaimą.
Su kolege kuriate podkastą orientuotą į moteris mene, muzikoje, kuo vis dėlto jų patirtis šioje srityje kitokia nei vyrų? Kodėl apie tai nusprendėte kalbėti?
Labai džiaugiuosi, kad šie metai atnešė daug gražių draugysčių su moterimis menininkėmis. Išsikalbėjom ir supratom, kad nesame vienišos, visos susiduriame su tokiais pačiais sunkumais, stereotipais, svajonėmis, kurių ne visada lengva siekti, tarsi reikia gerokai užsiauginti skūrą, atkaklumą, tam, kad balsas būtų girdimas. Pajutom, kad norisi apie tai kalbėti. Kartu su atlikėja Petunija supratom, kad svajojam kurti podcastą, tad kodėl ne kartu! Jaučiam, kad turim istorijų, patirčių ir norisi jomis dalintis! Manau, kad jaučiamės jau subrendę ir drąsesnės, nebijome kalbėti nepatogiai, be to, tarsi atsirado ir atsakomybė bei noras prisidėti prie jaunų atlikėjų ateities ir supažindinti su tuo, ką iki šiol lyg ir turėjo individualiai patirti, išgyventi kiekviena kurianti moteris. Norisi atskleisti paslapčių ir padrąsinti, be to, lietuviško turinio šiomis temomis praktiškai nėra. Tarsi egzistuoja toks slaptas muzikantų pasaulis, kur visi žaidžia “aš stiprus” žaidimą ir nesidalina užkulisiais, o tik tuo, kas pavyko, virto tam tikru rezultatu. Kodėl nepapasakoti apie procesą? Norisi skatinti požiūrį be “rožinių akinių”, auginti kritinį mąstymą, nes tiesa ta, kad meno studijos nelabai ruošia realiam profesiniam gyvenimui ir laukiantiems iššūkiams, todėl norisi pabūti vyresnėmis sesėmis, o tuo pačiu ir prisistatyti pačioms, rodyti ne tik kūrybą, bet leisti susipažinti ir su mūsų požiūriu, vertybėmis ir tuo, kas mums svarbu.
Darbas televizijoje, muzikiniuose projektuose dažnai tampa tramplynu atlikėjams, bet drauge ir įstato į tam tikrus rėmus kaip reikėtų elgtis, dainuoti, atrodyti, kaip pavyksta išlaikyti savitumą ir nepasiduoti spaudimui?
Kaip jaunam žmogui rasti savo balsą ir kelią industrijoje ir kaip neprarasti pasitikėjimo savimi kai tau sakoma, kad esi ne toks? Nepakankamai įdomus ar skandalingas? Nepakankamai liekna ar graži? Ar teko su tuo susidurti?
Manau, tai labai sunku. Man pasisekė, nes nuo pat vaikystės šalia turėjau autoritetus bei vertybinį ugdymą, kuris kaskart nuklydus sugrąžina. Ne kartą esu svarsčius, ar tikrai tai mano svajonė? Realybė nėra tokia svajinga. Norint būti muzikantu, kuris iš veiklos gali išgyventi bei sukaupti investicijų kūrybiniams projektams, tikrai reikia daryti ir tai, kuo netiki. Tai patvirtintų labai daug scenos žmonių. Su laiku ateina kiti priėjimo ir priėmimo būdai, scena taip pat turi ir savo amatiškąją pusę, ne tik meninę. Esu buvusi scenoje ir permąsčiusi visą gyvenimą arba suvokusi, kad iš tiesų šiuo metu čia nesu, nesitapatinu, esu kitur. Yra daug juodo darbo, verslo, komunikacijos, laviravimo, kartais atrodo, kad prasilenkiama su esme. Televizija, projektai turi savo užduočių, kurias reikia pasiekti, savų žiūrovo pritraukimo būdų. Unikalumas kartais ir nepageidaujamas, bet džiugu, kad pamažu tai keičiasi, kaip ir žiūrovas. Džiugu, kad atsiranda daugiau vietos eksperimentams ir savitumui, kuris sutinkamas palankiai.
Įdomu, kad viename TV projektų esu gavusi kritikos už tai, kad elgiuosi per profesionaliai, tarsi man visai nerūpėtų, tarsi visi judesiai būtų nugludinti. Juk mes to siekiame, tiesa? Tam ir yra patirtis, tobulėjimas? Pamenu, išgyvenau tai skaudžiai. Esu gavusi ir pastabų, kad per išsamiai ir per sklandžiai kalbu interviu. Atseit, per daug protinga, kaip iš parašyto teksto. Kur ta mistika? Žmonės nemėgsta protingų…kur naivumas, pauzės, išplaukimas? Visada bus priežasčių ar kriterijų, kuriuose esi nepakankamas. Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje alinau save, siekdama tobulumo, barbių standarto. Šiandien tai ir graudu ir juokinga, nė už ką nenorėčiau atsukti laiko atgal. Viskas labai sąlygiška, mados keičiasi, standartai taip pat. Mano paauglystės laikais žiūrėjome “Fashion TV”, o grožis buvo išsikišę kaulai, tarpai tarp šlaunų ir liguistas trapus kūnas, šiandien – anaiptol! Moteriškos formos triumfuoja! Be abejo, kad tai įsišakniję labai giliai, jaunystės kultas su visa grožio industrija ir 100 jauninimo procedūru tikrai vis dar karaliauja. Bet visai gražu ir keistis, suprasti, kad gražiausios savybės yra smalsumas, kūrybiškumas, veržlumas ir išmintis. Visada kažkam nepatiks tavo veidas, kojos, tembras, kažkam per kvailai ar per protingai skambės tavo kalba. Neneigsiu- reikia tvirtos skūros gebėti atlaikyti kritiką ir judėti pirmyn, labiau tikėti idėja nei rezultatu. Vis dar mokausi reaguoti į kritiką ramiai, dažnai jaučiu, kad noriu teisintis arba būtinai kažką savy taisyti. Kartais sveika ir pabūti su klaida bei judėti toliau. Manau, kad laikantis proceso filosofijos yra kur kas lengviau. Visos patirtys formuoja ir atveda ten, kur turi būti. Tiesiog kartais netenkam kantrybės ir norim dabar, o galbūt visi takeliai ir keliai susipins į tą vienintelį dar už daugybės metų arba kai to nesitikėsim. Manau, kad svarbu nesustot ir nebijot klaidų, tvarkytis su perfekcionizmu, kuris dažniau priešas nei draugas.
Na ir pabaigai dažnai klausiame savo herojų: kokias knygas galėtumėte rekomenduoti mūsų skaitytojoms, kurios paliko žymę jūsų gyvenime?
Negrožinė literatūra:
Finn Skarderud – Nerimas. Klajonės po modernųjį aš
Marc Bracket – Leidimas jausti
Julia Cameron – Kūrėjo kelias
Sarah Wilson – Įveiktas nerimas. Pirmiausia pabaisą paverskime gražuole
Marina Abramovič. Eiti kiaurai sienas
Hanya Yanagihara – Mažas gyvenimas
Knygos, kurios visada mano širdyje:
H.Hesė – Stepių vilkas
F.Kafka – Procesas
F.Dostojevskis – Nusikaltimas ir Bausmė
Turiu ir nekantrauju skaityti:
Bessel Van Der Kolk – Kūnas mena viską
Clarissa Pankola Estes – Bėgančios su vilkais
Ačiū Justei už atvirumą ir galimybę susipažinti artimiau. Jei ir Jus sužavėjo ši moteris ir jos požiūris, neabejojame, kad sužavės ir muzika, sekite ją Instagram ir Youtube.
Parašykite komentarą