Interviu su mokslininke Dominyka Dapkute

Tęsiame nuostabių moterų interviu. Tikime, kad bet kuri moteris gali būti įkvėpimu. O jei ieškai įkvėpimo profesinėje srityje – Dominyka bus idealus pavyzdys. Nanodaleles tirianti mokslininkė gavo L’oreal metų mokslininkės apdovanojimą, yra minima tikrai ne tik Lietuvos spaudoje, ambicinga, darbšti, veikli, iniciatyvi – begalė teigiamų apibūdinimų tinka Dominykai Dapkutei. Pakvietėme ją pristatyti save:

Mokslininkė Dominyka Dapkutė
Dominyka mėgsta pasiruošti visiems atvejams ir visada turi planą B. Nuotrauka Dainiaus Stankaus.

„Jau beveik 10 metų užsiimu moksline veikla. Tiriu nanodaleles ir kamienines ląsteles bei jų galimą pritaikymą sprendžiant onkologijos iššūkius. Trumpai tariant – ieškau būdo, kaip efektyviausiai galima diagnozuoti ir išgydyti vėžį. Mokslas užima didelę ir svarbią dalį mano gyvenime, todėl neįsivaizduoju savęs sferoje, kurioje nedominuoja mokslas ar gyvybės ir sveikatos mokslų problemų sprendimas. Tai yra veikla, kuria užsiimu visą savo gyvenimą ir šio tikslo kryptingai siekiau nuo pat vaikystės. Džiugu, kad mano pasiekimai svarbūs nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu ir nelieka nepastebėti – praėjusiais metais laimėjau „L’ORÉAL Baltic“ „Moterims moksle“ konkursą.”

Nanodaleles tirianti mokslininkė Dominyka Dapkutė
Mokslininkė Dominyka Dapkutė. Nuotrauka Dainiaus Stankaus.

Na o dabar mūsų klausimai jai:

Kas Tau yra moteriškumas?

Moteriškumo ir vyriškumo samprata, mano nuomone, yra kiek atgyvenęs socialinis konstruktas. Niekada negalvojau apie moteriškumo sąvoką standartiškai. Nesu nei radikali feministė, nei švelni ir gležna būtybė, kuriai būtinas tvirtas vyro petys, ir stengiuosi neskirstyti dalykų į moteriška-vyriška. Man pačiai neretai smagu atlikti “vyriškus” darbus – pameistrauti namuose ar lauke, kasti sniegą ar žemę, susiręsti pastogę iš šakų miške, bet lygiai taip pat malonu ir vėliau grįžus iš darbo rasti antrosios pusės paruoštą vakarienę. Nesureikšminu socialinių rolių, man yra svarbiau būti laiminga moterimi, kuri spindi vidine ramybe ir užtikrintumu dėl gyvenimo sprendimų.

Kokius vaidmenis Tu atlieki ir kaip sekasi juos suderinti?

Jau kuris laikas dirbu dviejuose darbuose. Viename darbe esu mokslininkė, tyrinėjanti būdus, kaip išgydyti vėžį, kitame, su farmacija susijusiame, darbe mokslines žinias pritaikau praktiškai. Aplinkiniai neretai stebisi, kaip man sekasi suderinti darbus ir laiku atlikti užduotis. Bet kadangi sfera, kurioje dirbu, miela širdžiai, dirbti nėra sunku. Turiu stiprų atsakomybės ir pareigos jausmą, tad dėl darbo kartais tenka aukoti laisvalaikį. Be kita ko, šiuo metu aktyviai rašau ir derinu disertacijos gynimo reikalus, tad veiklos ir psichologinių išbandymų netrūksta. Tačiau niekada nepasiduodu ir stengiuosi neiti lengviausiu keliu. Bet kokiame iššūkyje bandau daryti viską, kas tuo metu įmanoma.

Kaip susikuri balansą savo gyvenime? Ar turi atradusi kokius nors įpročius, priemones, laiko praleidimo būdus, kurių imiesi įtemptu laikotarpiu? Kaip tas pasikeitė per karantiną?

Stengiuosi susiskaidyti darbą užduotimis ir turėti konkretų planą, ką po ko darysiu, kokie tolimesni žingsniai ir koks bus “Planas B”, jei tokio prireiktų. To išmokau laboratorijoje planuodama kiekvieną eksperimentą, to mokau ir savo studentus. Mano darbo pobūdis toks, kad nuolat galvoje sukasi idėjos, mintys. Net atlikdama kitas užduotis, pasąmoningai mąstau, kaip reikėtų spręsti vieną ar kitą problemą. Darbas man nesibaigia užvėrus laboratorijos duris.

Laisvą nuo darbų laiką stengiuosi praleisti su artimaisiais ir draugais. Prieš karantiną veiklų buvo daugybė – protmūšiai, orientacinės automobiliais, šokiai ar gyvo garso koncertai. Karantinas stipriai pakeitė gyvenimo ritmą. Šėliones su draugais pakeitė ramūs vakarai su draugu žiūrint Netflix serialą ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Sporto klubą, į kurį eidavau vos ne kasdien, pakeitė bėgiojimas lauke ir mankšta namuose. Taip pat neretai pasidarome žygius – mėgstame sudėtingesnes trasas per kalvas, dažnai nuklystame nuo pagrindinių takų.

Mokslininkė Dominyka Dapkutė
Nuotrauka: Dainiaus Stankaus

Kokie Tavo atsipalaidavimo ritualai? Ir kaip randi laiko sau?

Geriausias atsipalaidavimas – žygis per kalnus, pareikalaujantis ištvermės bei fizinių jėgų, ir karšta vonia su putomis po to. Dirbdama dviejuose atsakinguose darbuose stresą ir įtampą jaučiu dažnai ir dar tik mokausi, kaip palaikyti vidinę pusiausvyrą. Mano gyvenime ramybės periodai reti. Net jei viskas teka ramia vaga, pati prisikuriu iššūkių. Kartais rutina yra maloni svajonė, bet ją pasiekusi greitai suprantu, kad trūksta išbandymų, savęs realizavimo.

Ar jautiesi save atradusi? Jei taip – kokia buvo ta kelionė? Jei ne – kaip ieškai?

Mano gyvenimas, tiek asmeninis, tiek profesinis, buvo kopimas į kalną. Reikėjo ir vis dar reikia nemažai investuoti, kad gaučiau grąžą. Esu įsitikinusi, kad mano kelionė dar tik prasideda, tik žinau, kad ir toliau norėčiau viena ar kita prasme gyvenimą sieti su mokslu.

Kaip svajoji? Ar svajonės lieka galvoje, o gal turi susikūrusi jų įgyvendinimo priemones?

Per daug į tolį nesvajoju, o artimiausias svajones finansinės galimybės leidžia įgyvendinti, tik šiuo metu labiausiai trukdo pasaulį sukausčiusi pandemija ir karantinas. Stipriai jaučiu kelionių badą, svajoju ir apie SPA savaitgalį su draugėmis ar kelias dienas atokioje sodyboje su artimiausiais draugais. O profesinės svajonės dar kol kas nėra išgrynintos ir tegul lieka kuriam laikui paslaptyje 🙂

Mokslininkė Dominyka Dapkutė
Nuotrauka Tomo Kaunecko.

Tave įkvėpę: knyga, filmas, žmogus.

Turbūt labiausiai mane įkvėpė knyga “Nejaugi taip būna”. Tai knyga, kurią mokėjau kone mintinai ir kuria remdamasi giminės susibūrimuose darydavau viktorinas. Joje gausu įdomių faktų iš įvairiausių sričių – gamtos, istorijos, žmogaus kūno ir kitų. Vaikystėje įdomiausias užsiėmimas buvo rinkti ir dėtis į galvą įvairius faktus, tad ši knyga buvo tarsi mano Biblija, uždegusi meilę mokslui. Labiausiai man gyvenime įsiminė ne grožinės literatūros knygos. Pastarųjų vaikystėje skaičiau begalę, turėjau didelę meilę knygoms, tačiau jau kelinti metai iš eilės retai paimu romaną į rankas. Mieliau skaitau knygas apie vėžio imunoterapiją ar genetinę mediciną. Jose populiariai, su tikrų žmonių išgyvenimais pateikiama mokslo istorija ir naujovės.
Žmonių nesureikšminu ir netikiu idealais, o ypač – dabar madingais „nuomonės formuotojais“. Žaviuosi moterimis moksle, pavyzdžiui, Marija Sklodovska Kiuri, jos dukra Irena, Rosalinda Franklin. Pastarosios tikslumas, logika ir užsispyrimas išties įkvepia. Gaila, kad jos laikmečiu moksle dominavo vyrai, tad Franklin atradimais keletas vyrų pasinaudojo be jos sutikimo Nobelio premijai gauti.
Negalėčiau išskirti filmo, juos dažnai žiūriu pramogai, neieškau dvasinio peno. Nepamenu, kad koks nors meninis filmas mane būtų pakankamai įkvėpęs ir paskatinęs kažkokiu būdu keisti savo gyvenimą. Mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus apie gamtą. Paskutiniu metu juose vis drąsiau ir garsiau kalbama apie klimato kaitos ir užterštumo problemas – tai sukrečia ir skatina pokyčius.

EXTRA KLAUSIMAI:

Atrodo, kad viskam turi sprendimą ir planą, o ką darai, kai padarai klaidą? 

Žinoma, tų klaidų tikrai pasitaiko. Juk nesame lyg užprogramuoti robotai, o net jie kartais privelia klaidų. Pasitaiko darbe, kad kažko nesužiūrėjai, kažkas ne taip pavyko, kaip turėjo būti, ir svarbus savaitės trukmės eksperimentas kabo ant plauko. Tuomet tenka suktis iš stresinės situacijos su tuo, ką turiu. Stengiuosi nepanikuoti ir rasti logiškiausią sprendimą iš susidariusios padėties. Džiaugiuosi, kad turiu neblogą reakciją ir greitai susigaudau, ką reikėtų daryti. Mokslininkams įprasta, kad keltos hipotezės nepasitvirtina arba eksperimentas nepavyksta, esame įpratę kartoti tą pačią užduotį ne kartą. Aišku, su patirtimi padaromų klaidų skaičius mažėja, taip pat tampa lengviau numatyti, kuriuose žingsniuose gali kas nors nepavykti, todėl planuodama darbus nusimatau atsarginius variantus, taip vadinamus „Dėl visa ko”. Asmeniniame gyvenime nesėkmių taip pat netrūksta, toli gražu nesu idealus žmogus. Turiu didelę ydą – neretai pirmoji reakcija būna bandymas ieškoti kaltų, negelbsti ir tai, kad esu karšto temperamento. Gerai, kad draugas supratingas ir „pralaukia” tą ūmų periodą, po kurio vėl racionaliai ieškome sprendimo.

Kaip manai, kas lėmė, kad užaugai tokia ryžtinga, darbšti, atsakinga? Kaip ir sakei – moteriškumo-vyriškumo sąvoka atgyvenusi, bet visdar labai daug mergaičių auga tomis gležnomis, švelniomis, o ne karingomis, drąsiomis ir veikliomis.

Galbūt iš dalies tai mano vidinės savybės, kurioms buvo leista augti, nes tėvai per daug nebandė kreipti manęs į vieną ar kitą pusę prieš mano valią ir suteikė visas galimybes man pačiai pasirinkti savo kelią. Mano mama yra anglų kalbos mokytoja, o aš lankiau tą pačią mokyklą, kurioje ji dirbo, tad visos mokytojos mane pažinojo. Mama nebuvo labai griežta man augant, bet turbūt tas spaudimas ir gresiantis gėdos jausmas, kad ji gali bet kada sužinoti, kad nusirašiau, pabėgau iš pamokos ar gavau prastą pažymį, davė stimulo stengtis ir neapleisti mokslų. Taip pat nemažai lėmė ir asmeniniai išgyvenimai. Vaikystę ir paauglystę prisimenu ne itin šviesiomis spalvomis. Tai užgrūdino ir suteikė stiprybės, bet iš kitos pusės tapau gal kiek mažiau empatiška ir jautri. Kelias valandas trunkančios diskusijos mokslo klausimais man arčiau širdies nei pokalbiai apie santykius ar gyvenimo prasmę.
Manau, kad reikėtų keisti nusistovėjusius stereotipus ir nelaikyti, kad mergaitės turi būti švelnios, gležnos ir jų pagrindinė funkcija gyvenime – rūpintis šeimos židiniu. Tėvai turėtų pastebėti vaikų stipriausias savybes ir padėti joms augti ir tvirtėti. Bet kuri savimi ir savo jėgomis pasitikinti moteris gali tapti karinga, drąsi ir veikli.

  • Neturime
    9.50 

    Trumpai apie degtukus:

    Kaip saulė šlovingą vasaros dieną, taip ir geltona yra nesenstanti spalva. Ji kuria energiją ir džiaugsmą bei suteikia vilties. Bet kuriuo metu.

    Nedideliame stikliniame indelyje su dangteliu telpa 60 standartinio dydžio degtukų.

      Skaityti daugiau

  • Interjero detalė rožinė popierinė vaza nebrangi dovana Neturime
    19.50 

    Taip, Jūs perskaitėte teisingai, ši vaza iš tiesų popierinė! Jeigu kadanors gyvenime gėles yra tekę merkti į stiklainį ar stiklinę, nes namuose turite vos vieną vazą, ši popierinė Octaevo vaza yra puikus būdas tą stiklainį peversti stilinga interjero dalimi.

    Nereali dovana, nerealus interjero aksesuaras – popierinė vaza Octaevo. Kiekvienas dizainas savaip patraukia, priderinama prie įvairių interjero stilių.

    Naujas būdas stilingai parodyti dėmesį su išskirtiniu namų ar biuro aksesuaru.

    Dydis: 26,5 x 29 cm Skaityti daugiau

Nemokamas siuntimas nuo 50 eur