Apie Aistę sužinojome iš…Instagram‘o, tada visai netyčia pamatėme jos video Youtube, tada pradėjome jos ieškoti daugiau – užburiantis žmogus, sprogstantis kūryba, užsidegimu, idėjomis ir retomis žiniomis. Įspūdingai pristatome, bet ji iš tiesų tokia ir yra:) Užburia savo drąsa dirbti kitokį darbą, kvestionuoti savo profesiją, ieškoti.
Tavo profesija skamba įspūdingai ir daugkam turbūt nesuprantamai – gal galėtum plačiau papasakot, ką Tu veiki?
Baigusi studijas architektūros moksluose, bet nebūdama tradicinė architektė– neprojektuojanti statomų objektų, turėjau sugalvoti kaip save apibūdinti, kaip sau atsakyti, kuo noriu būti. Architektūra gali būti matoma kaip labai plati specialybė, kur vienas žodis tikrai neapibūdina tavo specializacijos ar interesų srities. Taip kaip medicinoje yra skirtingų sričių daktarai, taip manau ir architektūroje yra skirtingų mąstelių, pastatų funkcijų, aplinkos, interjero specialistai ir tt. Aišku, praktikoje kartais esi priverstas dirbti platesniame lauke.
Mano istorija susiklostė taip, kad savarankiškai dirbti architekte aš neturėjau pakankamai motyvacijos. Eksperimentinės architektūros atstove pasivadinau, kad žmonės į mane nesikreiptų ir nereikalautų žinoti statybos reglamentus. Daug metų dirbau architektūros komandose ir man geriausiai sekėsi konceptualioji, kūrybinė dalys. Drąsinama nebūti visų galų specialistė, o koncentruotis į tai, kas man sekasi ir patinka, nesiekiau būti praktiškai dirbanti architektė.
Mano studijos irgi skatino ir lavino vaizduotę matyti architektūros mokslus nestandartiškai, neapsiriboti nustatytais apibrėžimais, ieškoti kitoniškų būdų dirbti su erdve. Manau labai svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie nebijotų imtis naujų krypčių, drąsiai kvestionuotų dabartį ir plėtotų alternatyvius diskursus.
Šiuo metu net nežinau ar tebegaliu išvis save vadinti architekte, bet vienaip ar kitaip jaučiu labai stipriai mokslų suformuotą pasaulėžiūrą, kuri visada atsispiria nuo su erdve susijusių problemų bei man svarbių jutimų analizavimo. Aš daugiausiai dirbu skaitmeninėje erdvėje, ten kuriu ir architektūrą, ir dizainą, ir dailę. Realizuodama savo idėjas virtualioje erdvėje aš galiu aiškiau matyti savo matymo būdą, interesus. Vaizduotė yra neribojama ir man įdomu stebėti, kur ji mane veda. Prieš porą metų pradėjau kurti fantastinės gamtos iliustracijas, motyvus ir pavadinau savo veiklą Plantasia Lab. Skaitmeninės gamtos fantazijos yra tai, kuo aš užsiėmu.
Kaip atsitiko, kad tapai menininke? Baigei architektūrą ir….
Menininke tapau dėl didėjančio savirealizacijos poreikio. Vieną dieną atsikėliau ir supratau, kad nebegaliu nebeklausyti savęs. Mano vidinis balsas, poreikis išreikšti savo nuomonę, mintis, simpatijas turėjo kristalizuotis ir tuo metu asmeninė kūrybinė veikla buvo arčiausias būdas tą pasiekti. Man labai įdomu išbandyti save meno lauke, apjungti įvairias kūrybos formas į vieną visumą. Galiausia tai tampa tarpdisciplinio meno rezultatai, kur svarbu ir architektūra, ir dailė. Projektai, kuriuose pritaikau savo kūrybą tikrai įvairūs, bet skaitmenizacija ir karantinis virtualumas tik dar labiau praplėtė galimybių lauką, todėl man nebetaip baisu yra nebūti tuo tradiciniu kūrėju dirbančiu su fiziniais, paliečiamais objektais. Šiandien virtuali kūryba tampa taip pat svarbi ir vertinama, o ateitis žada tikrai daug pokyčių, kurie skatina smalsumą ir žingeidumą.
Ką pasakytum visoms, bijančioms pokyčių, bijančioms pabandyti, bijančioms kažką keisti?
Manau, kad bijojimas yra neišvengiamas jausmas, bet tuo pačiu tai parodo, kas mums svarbu. Aš irgi nuolatos kovoju su baimėmis, bet kartais kito pasirinkimo tiesiog nėra, reikia bandyti net ir su baime. Drąsos man suteikia maži žingsneliai, pasibandymai. Pokyčiai kaip sezonai natūraliausiai ateina palaipsniui, ne per vieną dieną. Manau reikia negailėti sau laiko, siekiant pokyčių skirti sau laisvo laiko pažaisti gyvenimą ir išbandyti naujus scenarijus.
Taip jau atsitiko, kad pasukusi nuo architektūrinio projektavimo link vizualios kūrybos aš tikrai neatsiribojau ar mečiau architektūrą, o tiesiog radau savitą kampą kaip savo veikla prisidėti prie pasaulio geriausiu sau būdu išlaikant ir puoselėjant man svarbius dalykus, vertybes.
Jei galėtum užsisakyti pokalbį su bet kokia moterimi-kas ji būtų?
Su savimi iš ateities. Tikiu, kad viską, ko mums reikia, turime savyje. Kartais labai sunku patikėti, pamatyti, atrasti ir lyginame, ieškome tiesos kituose. Kiti žmonės turi tik padėti atverti mums akis. Aš manau artimiausi dalykai, artimiausi žmonės gali būti tokie pat brangūs kaip nepasiekiami ar įžymūs.
Tavo įkvėpimas pagrinde yra gamta (pataisyk jei klystam) – kaip seniai ją atradai? Kur semiesi tokių gilių žinių? Tavęs klausant atrodo, jog kalba biologijos srities mokslininkė..
Gamta pasidarė labai svarbi, kai stipriai susidūriau su projektavimu, statyba, logiškumu, racionalumu, o mano vidinė būsena ir intuicija pradėjo priešintis. Ieškodama atsakymų į gyvenimiškus klausimus aš pradėjau stebėti gamtą. Labai įdomus procesas ieškoti paralelių, metaforų, išminties kitoje sistemoje, kitose srityse. Galiausiai supranti, kad viskas labai panašu, apie tuos pačius dalykus.
Buvimas gamtoje labai ramina, tuo aš naudojuosi intuityviai nuo mažų dienų. Tačiau dabar man patinka stebėti ir mokintis kūrybiškumo. Gamta man primena arba parodo to, ko galbūt nerastum interjero ar baldų kataloge 😊 Aš nuolat treniruoju savo matymą ir jusliškumą miškuose. Ten mano gyvenimo mokykla.
Galbūt gilinimasis ir žinios atsiranda, kai skiri sau laisvės be ribojimų domėtis tuo, kas labai rūpi ir traukia. Aš tikrai nekaupiu teorinių žinių apie gamtą, tiesiog netyčia, atsitiktinai sužinau, nes natūraliai apsupu save panašių interesų žmonėmis, veikla, knygomis ir taip viskas juda gilyn.
Kas Tau yra moteriškumas?
Moteriškumas man pirmiausia asocijuojasi su minkštumu ir intuityvumu, drąsa nenuvertinti pojūčių, kurie man yra brangiausia valiuta. Tai lygiai taip pat gali puoselėti ir vyrai, tikrai nebrėžiu ribų. Taip pat, moteriškumas man siejasi su mokėjimu rodyti ir kalbėti apie emocijas, o tai svarbu visiems.
Ką patartum sau – paauglei? Arba šiuolaikinei paauglei?
Man atrodo, kad norėčiau, kad man patartų paauglė aš. Nemanau, kad amžius visada prideda išminties, kartais ir atima, apleidžiame jaunatvišką polėkį, drąsą, vadovavimasi instinktais, pirmais pojūčiais. Prisimenu ir įsivaizduoju, jog paauglių gyvenimas toks jausmingas, chaotiškas, tiek naujų patirčių. Man atrodo tuo metu, bent man, formavosi tiek svarbių savybių apie mane, tiek atsakymų, jog tą laiką labai branginu ir palinkėčiau juo mėgautis, nenuvertinti ir tik dar stipriau išjausti. Jaunuoliai ne taip bijo būti savimi, o su amžiumi to būna pritrūksta.
Kaip atsipalaiduoji ir randi laiko sau?
Tik neseniai supratau, kad geriausia meilės forma sau man ir yra laikas kūrybai. Turbūt dėl to ir tapau meno žmogumi. Laiko sau aš randu, bet man svarbiau jo ieškoti ir rasti kitiems. Labai puoselėju santykius ir jų kūrimą, bendravimas ir dalinimasis man yra geriausia atsipalaidavimo forma. O kai norisi išsigryninti, pabūti su savimi, tada atsiduriu tarp medžių. Ir ten, bendradarbiaudama su augalais ir kitais organizmais, pasineriu į kitokius dialogus, gamtos raštų skaitymą ir visada grįžtu kitokia.
Paskutinis – Ar žmogus yra didesnis kūrėjas nei gamta?
Tikrai negalėčiau įvardinti ar net palyginti. Mes irgi esame gamta. Mumyse nuolatos vyksta tiek kūrybos, kuri nuo mūsų tiesiogiai nepriklauso. Man atrodo be galo svarbu vertinti gamtos jėgas, procesus, kurie ne visada yra mūsų rankose ir to mokintis gyvenant savo mažus, bet gilius gyvenimus.
Aistės kūryba:
