Interviu su Jūrate – koučere bei Qoya mokytoja

Jūrate radau visiškai atsitiktinai – instagrame, be galo sudomino jos specializacijai – Jūratė yra Moters Savęs Pažinimo koučerė ir sąmoningo kūno judesio Qoya mokytoja. Labai džiaugiuosi, kad ji sutiko atsakyti į klausimus.

moterų coacherė ir qoya mokytoja Jūratė

Kaip tapote tuo, kas esate? Koks kelias atvedė į tokią veiklą?

Šitas klausimas man pačiai labai įdomus. Net nežinau ar yra labai konkretus atsakymas ar momentas gyvenime, kuris nukreipė savęs pažinimo kryptimi. Nuo mažumės aš buvau ypatingai smalsus vaikas ir “keistai” smalsus vaikas: aš leisdavau valandas su senučiuke, kuri gyveno pas gimines mūsų kieme; klausdavau savo senelių apie jų patirtis ir gyvenimą, ir klausydavausi tų pačių istorijų vėl ir vėl, vis girdėdama ir atrasdama jose kažką naujo ir įdomaus. Ir mano klausimai, kaip mažo žmogučio, buvo pakankamai gilūs, kaip kad: močiut, o koks jausmas yra gyventi su tuo pačiu žmogumi (mano seneliu) šitiek dešimtmečių? Mano močiutė buvo ypatingai atviros ir plačios pasaulėžiūros, kokie yra ir mano tėvai. Manau, tai buvo pamatinis akmuo šitam keliui. Ko gero noriu pasakyti, kad žmogus, kaip ypatingos nuostabos kūrinys – mįslė, buvo įrašytas mano DNR, mano kauluose.

moku klausyti ir girdėti, o tai atveria milijoną durų į įvairiausius pasaulius. Žinote, ko mes ypatingai ilgimės šiandienos bėgime, užimtume, produktyvume ir informacijos chaose? Būti išgirsti, iš tikrųjų, kuomet visu kūnu jauti, kad žmogus tikrai girdi, tikrai tave mato ir tikrai tavimi domisi.

Toliau kelias dovanojo susitikimus su begalo įdomiais mokytojais, kurie keliavo ir domėjosi budizmu, meditacija ir taip toliau. Ir, žinoma, mano asmeninė patirtis – ypatingai santykių prasme, davė peno su kaupu atsisukti į save ir, su smalsumu, stebėti, kokios programos ir įsitikinimai kuria mano ne ypatingai tuo metu saldžią asmeninę santykių liniją. Šiandien esu laiminga. Ne visuomet ir ne visada, netikiu, o ir nenoriu, kad gyvenimas būtų tik pūkai ir žiedlapiai, bet jausti vidinę ramybę, laisvę ir džiugesį yra labai svarbu. Ir tai yra didelio darbo su savimi dovana.

Kas yra Qoya?

Qoya yra kūno judesio praktika, ugdanti gilesnį sąmoningumą ir vedanti savipažinimo link. Pamatinis šitos praktikos akmuo yra suvokimas, jog judesys dažnai yra durys į mūsų Sielą, mūsų tikrąją Aš. Aš – išmintingą, laisvą ir laukinę. Laukinę ne agresyvia prasme (nors sveiką agresyvumą moterims taip pat reikia įkūnyti), bet gyvame ryšyje su gamta ir su žeme, su juntamais šios žemės elementais.
Qoya yra kvietimas prisiminti save, tikrąją Save, kuri, šiandien, dažniausiai yra paslėpta po sluoksniais reikalavimų ir nurodymų iš šeimos, kultūros, visuomenės, mokyklos ir religijos. Dažna moteris nelabai žino ko ji nori, kas ji yra, kaip ji jaučiasi, kas jai yra laimė, kas jai yra ryšys su savimi ir pasauliu. Tai yra ilgas ir labai gražus savęs pažinimo kelias.

Man Qoya yra terapija, šviežaus oro gurkšnis, atsipalaidavimas nuo įtampos ir, svarbiausia, metas kuomet aš nusileidžiu iš “verdančios” galvos į savo kūną, intuiciją ir savęs pajautimą. Protas yra labai gerai, bet kuomet protas apsijungia su kūnu – tai yra durys į neribotas galimybes. Ir tai ne filosofija, tai yra mokslas. Mūsų nervinė sistema (80% informacijos keliauja iš kūno į smegenis per nervinę sistemą) formuoja mūsų gyvenimą: jausmus, reakcijas ir veiksmus. Kodėl gi tuomet mes nenorėtume atkurti ryšį su kūnu ir išmokti mūsų kūno kalbą? Jei atvirai, nesuprantant savo kūno, praktiškai yra neįmanoma pakeisti savo įpročių (pakeisti mintis yra tik viena maža dalis, kuri, dažniausiai, neduoda ilgalaikių rezultatų).

Qoya praktika vyksta apie valandą. Kiekviena praktika turi savo temą, savo grojaraštį, kaip pavyzdžiui “Meilė Sau” arba “Dėkingumas”, arba “Vidinis liūdesys”. Kvietimas visuomet yra klausyti savęs ir judėti, šokti su tema. Ką jums reiškia “meilė sau”; kaip ir kur jūs jaučiate meilę sau savo kūne; kaip šita meile sau galėtų būti išreiksta judesiu, jei negalėtumėte įvardinti žodžiais, ir taip toliau. Matote, sudėtinga išpasakoti žodžiais praktiką, kuri remiasi kūno kalba ir išjautimu. Todėl ir posakis, geriau vieną kartą patirti, nei tūkstantį kartų apie tai girdėti ar skaityti. Ir praktika realybėje yra daug paprastesnė ir draugiškesnė nei kuomet ji atgula aprašymu ant lapo.

Pavadinimas Qoya yra is senosios Peru kalbos Quechuan ir reiškia “karalienė”. Qoya apjungia įvairaus tipo judesius kaip yoga, laisvą šokį, “šešėlio-kontrasto šokį” ir taip toliau. Qoyai nereikia jokio išankstinio pasiruošimo, jūs neturite būtį šokėja ar panašiai. Ko reikia yra jūs, jūsų kūnas ir smalsumas bei noras išgirsti save, pajausti save, pažinti save.

Kodėl taip svarbu sujungti protą su kūnu? Ir kodėl tai, taip atrodo, vis svarbiau šiais laikais?

Tai yra begalo platus klausimas. Mūsų kūnas yra mūsų pasąmonė, kur slypi įrašyti visi mūsų išgyvenimai, prisiminimai, užstrigusios, neišgyventos ir neišjaustos tuo konkrečiu momentu emocijos (dažnai fiziniai skausmai yra “nesuvirškintos” ir neišgyventos emocijos ar veiksmai). Žodžiu, mūsų kūne yra visa mūsų istorija, net ir išgyvenimai perimti iš kartos į kartą (vadinama kartų trauma, angl.: “transgenerational trauma”). Žmogaus laikysena, akys, veido raumenys, pečiai, pilvas pasakoja unikalią istoriją, tik mes nebemokame šitų istorijų skaityti. Moterų reprodukciniai organai, tam tikri negalavimai – tiek daug lobių įrašyta mūsų kūne.

Daug šviesos į šį suvokimą įnešė Gabor Mate “Kuomet kūnas sako Ne” (“When The Body Says No”), Peter A. Levine, dirbantis su traumos rezoliucija ir įkūręs terapiją “Somatic Experiencing”, Kathy Kain “Nurturing Resilience” apie vaikystės vystymosi traumas ir kaip jos veikia suaugusių santykių kūrimo scenarijus, ir dar daug kitų vedančiųjų specialistų.

Ką visa tai reiškia mums mūsų kasdieniame gyvenime? Tai reiškia, kad visų pirma bet kokią situaciją, pokalbį, pokytį mes pajaučiame kūnu, ir tik tuomet seka mintys apie situaciją bei mintis lydinčios emocijos. Kūnas kalba pirmas. Ir tai yra begalo svarbus, netgi radikalus suvokimas, kuomet mes norime vidinio pokyčio, bet kad ir ką bedarytume, kad ir kaip pozityviai bemąstytume, kad ir kiek afirmacijų bekalbėtume, kad ir kaip bandytumėme save “nuraminti ir pasitelkus valią elgtis kitaip”, bet pasikeisti vistiek niekaip neišeina. Dar kartelį, kūnas kalba pirmas. Mums atrodo kitaip, nes dešimtmečius akcentuojant tik intelektą bei proto svarbą, mes išmokome negirdėti, nuslopinti, nustumti kūno pojūčius. Mes bėgame nuo jų į internetą, griebiant maisto kąsnį, karštligiškai galvojant, planuojant – užimant save bet kuo, kad tik nejausti. Ir aš nekalbu vien tik apie emocijas ir jausmus, kalbu apie kūno būseną kiekvienu momentu. Pavyzdžiui: susitraukęs skrandis, akmuo ant krūtinės, sustingusi, karšta blauzda, degančios, į priekį įstumtos akys, atviros mentys ir taip toliau. Visa tai yra informacija.

Aš dažnai klausiu žmogaus su kuriuo dirbu: kaip tu jautiesi, kaip jaučiasi tavo kūnas? Atsakymai paprastai būna tie patys: gerai, normaliai, neblogai ar prastai. Dar žmogus gali įvardinti savo emociją (nors žodynas irgi yra labai minimalus): liūdna, laiminga. Bet praktiškai niekas nekalba apie kūno pojūčius, kas yra skirtinga nei jausmai, emocijos, vaizdiniai. Dažnai žmogus iš tiesų sako, kad mano kūnas jaučiasi “normaliai”, “viskas gerai”, “nieko nejaučiu” arba “kažkur skauda”.

Jeigu mes bandome dirbti tik su mintimis, įsitikinimais ir panašiai, tai yra tik maža dalis judant link galimo pokyčio, todėl kad pasąmonė visuomet nugalės sąmoningą mūsų proto dalį. Kuomet mes dirbame tik su mintimis, istorijomis, žodžiais – mes dirbame tik su sąmoninga mūsų smegenų dalimi. Bet, kaip ir minėjau, mūsų istorijos yra įrašytos pasąmonėje ir yra neįmanoma pasąmonę pasiekti ir kažką keisti tik keičiant mintis (tai yra dalis kodėl afirmacijos dažnai neveikia). Todėl jei norime pokyčio savo gyvenime, jei norime suvokti savo būsenas, emocijas, besikartojančius santykių scenarijus, nerimą, nepasitenkinimą ir taip toliau – yra būtina išmokti iš naujo bendrauti su savo kūnu. Sakau iš naujo, todėl kad mums ryšys su mūsų kūnu yra duotybė – pažiūrėkite į leliuką ir mažą vaiką iki kol ji/s dar nebuvo pilnai išmokintas taisyklių ir milijono apribojimų, jie yra savo kūne, begalo įkūnyti. Kūno kalba yra gimtoji, natūrali kalba – ji yra pati pirma prieš žodinę kalbą, kurią mes išmokstame vėliau, kad būtume visuomenės dalis. Ir kuomet aš sakau “kūno kalba” – tai nėra žestai ar sukryžiuotos rankos ir panašiai, kurią galima naudoti komunikuojant. Kūno kalba yra tavo pojūčiai nešantys žinutę tau. Praktiškai dauguma mūsų išgyvendinome šitą gilią išmintį.

Šiandien yra svarbu sujungti protą su kūnu (kuomet pagalvoji – protas yra kūne, jis nėra kažkokioje atskiroje nuo kūno dėžutėje), todėl kad pradedame iš naujo suprasti, kad tik mintimis mes nieko nepakeisime. Daug žmonių turėjo patirties pas psichologus, kur metai iš metų, po tiek daug pokalbių, niekas iš esmės nepasikeitė: santykių darnos nėra, nerimas pastoviai grįžta, fiziniai skausmai ir įtampos metai iš metų tie patys tik su laikinu pagerėjimu, bet iš esmės viskas taip pat. Jei psichologas neįtraukia kūno pažinimo arba nedirba kartu su kūno specialistu, pokytis būna minimalus. Sakau tai jokiu būdu nenorėdama nuvertinti psichologų darbo, jų indėlis yra svarbus ir, tuo pačiu, daugelis pasaulio specialistų suvokia, jog kūnas yra visuomet stipresnis už sąmoningą proto dalį, todėl nedirbant su nervine žmogaus sistema, kuri perduoda 80% informacijos iš kūno į smegenis ir tik 20% grįžta iš smegenų į kūną, realus pokytis žmogaus gyvenime bus minimalus.

Tęsinys jau kitą savaitę.

Nemokamas pristatymas nuo 50 eur