Įprastinis ir pirminis suvokimas turbūt yra apie dėkingumą kitam žmogui, padarytai paslaugai, padovanotai dovanai. Pykstame, kai atrodo, jog kas nors neįvertino mūsų pastangų, pykstame, kai vaikai nevertina to, ką turi, nes va mes gyvenom su mažiau, prasčiau ir paprasčiau, o jie nedėkingi.
Iš tiesų dėkingumas yra be galo šiltas jausmas. Ir būtent tada, kai dėkingumą suvokiame jo plačiąja prasme – kai iš tiesų esi dėkingas už tai, ką turi, kai esi dėkingas už sutiktą ar turimą žmogų ir DĖL TO dėl jo stengeis, darei paslaugą (o ne dėl didelio ar viešo ačiū), kai atsikeli su mintim, kaip gerai gyveni ir kiek daug turi, ar apskritai su pasitenkinimu, kad išaušo dar viena diena.
Dėkinga gali jaustis už tūkstančius dalykų, gali vertinti laisvas akimirkas, sveiką ir funkcionuojantį kūną, laiką su artimaisiais, darbą ar hobį, draugus, perskaitytas mintis, orą (grąžų ar ne tokį grąžų), metų laikus, šalį, kurioje gyveni, šiltą arbatos puodelį, lovą, kuria daliniesi su antrąja puse, pamatytą paukštį miške, stogą virš galvos, vandenį iš čiaupo,.. Ką tik nori. Tikim, kai kurie dalykai atrodo smulkmenos, savaime suprantami, turimi nuo vaikystės. Bet kai pakeiti požiūrį į visa tai, kai supranti, kad Tau tikrai labai pasisekė, kad gimei tokioje šalyje, kur stogą virš galvos turi praktiškai visi ir vanduo beveik kiekvienam iš krano bėga, tačiau kiek yra šalių, kiek milijonų žmonių to neturi? Kai eisi į pasaulį turėdama šią mintį savyje – kad viskas ne privalomai duota, o dovanota Tau, kad nereiktų rūpintis vandeniu vaikams, o galėtum veikti daugiau, daryti kažką kitaip, turėti daugiau laiko, rūpintis visiškai kitais dalykais. Kai pagalvoji, kad ne visi žmonės šiandien atsikėlė, aš šiandien nubudau, aš turiu dar vieną dieną. Kunigas Benas Lyris taip ir rašo savo nuostabioje knygoje ‘Kiekvienos dienos terapija’:
Kunigas rašo, jog kiekvieną duotą dieną reikia mylėti ir padaryti ją ypatinga. Iš tiesų, nereikia savęs gąsdinti, tiesiog suvokti – ne kiekvienam ta kita diena išaušta.
Mylėkit smulkmenas ir išmoksite mylėti didelius dalykus. Ar ne artimas jausmas, kai kažko didelio labai trokšti, galų gale gauni, pasidžiaugti, emocijos atplūsta…ir nuslūgsta.. ir vėl turi naują norą ar svajonę, reik daugiau, reik kito. Kai išmoksi džiaugtis rytiniu kavos puodeliu, lietumi už lango, pilku dangumi, nepažįstamojo šypsena…pasaulis pradės keistis.