Pratimas nusiraminimui – kaip sustabdyti minčių srautą ir augančias emocijas?

Neslėpsime, šis pratimas yra iš itin mums patikusios knygos – Radical Acceptance, Embracing your life with the heart of a Buddha, parašytos psichologės Taros Brach. Tačiau mums itin pasiteisinęs, ir, pasidomėjus, rekomenduojamas ir kitų psichologų bei autorių.

Kodėl emocijos kaupiasi? Nes mes jas blokuojame. Jos nesikauptų, jei mes jas išgyventume pilnai, su dėmesiu, be jokio neigimo. Šiandienos žmogus nori nuolat būt laimingas ir ramus – juk taip visi atrodo socialiniuose tinkluose. Mes nuolat ne gyvename laimėje, bet jos nuolat siekiame, ji kažkur, lyg ranka pasiekiama, bet vis ne toje mūsų rankoje. Visiškai įprasta neigti, bijoti, vengti ir blokuoti blogas emocijas – viena yra, kad jos YRA nemalonios, kita – jos mums trukdo daryti kasdienius darbus, bendrauti su žmonėmis, trečia – mūsų tikslas – absoliuti laimė, tad pykčiui, nerimui, nusivylimui, pavydui ar baimei ten tikrai ne vieta.

Tad pajutus pavydą ryte girdint bendradarbio įspūdžius iš kelionės -> stumiam jį kažkur gilyn, nes viena – na negražu pavydėti, kita – nemalonu, tada susinervuoji dėl kokio vėlavimo darbe -> stengies negalvot, judi tolyn, tada pastebi, kad padarei klaidą – susigėsti, supyksti ant savęs, ir vėl – stengies nukreipti mintis kažkur kitus, nes ta gėda baisiai graužia, na ir turbūt supratai – gale dienos jau visas maišas neigiamų emocijų, kurias tiesiog stūmei kažkur po sąmonės kilimu. Jei jos stipresnės – galų gale po kelių dienų ar savaičių tiesiog sprogsta.

Didžiausia meilė sau yra save priimti visą. Ir dar daugiau – suvokti, kad visos emocijos yra geros, nėra blogų. Jas visas reikia priimti ir išgyventi. Pasirodo, elementarus dėmesys emocijai ir jos įvardinimas nuima dalį įtampos. Tad pratimas būtų toks:

-Atsisėsti ARBA atsigulti patogiai – nereikia jokių lotoso pozų, nebent ji Tau patogi ir joje jautiesi gerai. Svarbu, kad būtų patogu ir nemalonūs pojūčiai nenukreiptų Tavo dėmesio.

-Užsimerkti – usžimerkus daug geriau sekasi nukreipti dėmesį į savo vidų.

-Įkvėpti kelis kartu lėtai ir giliai. Sutelkti visą dėmesį į kvėpavimą, kaip oru prisipildo plaučiai, kaip kilnojasi krūtinė ar pilvas. Jei neužtenka kelių kartų susikaupti ir sutelkti dėmesį – kvėpuok ilgiau.

-Nuskanuoti kūną – iš eilės keliauti nuo kojų pirštų galiukų, aukštyn kūnui ir bandyti jį suprasti, pajausti, kur jauti įtampą, kur raumenys susitraukę, kur jauti spaudimą, kur kažkas virpa, visi pojūčiai yra geri – tiesiog skirk dėmesio savo kūnui, nes jie vistiek yra, tiesiog kasdien Tu į juos nereaguoji.

-Sutelk mintis į tai, ką jauti. Pyktį? Pagalvok, kur jis yra – galbūt spaudžia krūtinę, gal jauti surauktą kaktą, gal maudžia galvą, tiesiog pajausk -> neanalizuok, neteisk, neieškok argumentų už ar prieš, ne – Tu pyksti, viskas gerai, pajausk ką jauti pykdama. Baimę? Kur ji yra? Gal įsitempęs į gumulą skrandis? Gal jauti įtemptus rankų raumenis? Gal sukąstą žandikaulį? Ir taip bandyk save pajausti, pagauti ir įvardinti, kas vyksta.

-Viskas. Vien tai, kad su užuojauta ir meile išjausi, pajausi tai, ką jauti, priimsi savo pojūčius, jų neneigsi, neblokuosi, o juos tiesiog pripažinsi – vien tai nuima dalį, o gal net visą įtampą.

Su meile,

Monu