Aplink daug nelaimingų žmonių. Ir laimė tema išvis yra tokia, kad gali kalbėti (ir diskutuoti) nuo ryto iki vakaro. Nes ta laimė, toks jau dalykas – nei tu pačiupinėsi jos, nei nusipirksi. Nėra vienodų sąlygų, ir garantuotų būdų, kaip ją rasti. Bet visi turime tą vienintelį tikslą – būti laimingu.
Ir labai dažnai šiame laimės tiksle supiname daug daug dalykų. Išvis, pastaruoju metu esame pastebėjusios, kad žmonės yra pasiilgę tų tikrų jausmų. Tik vat nemokam džiaugtis tik pačiu jausmu – būtina už jo ‘paslėpti’ daiktą. Ir toks ir gaunasi užburtas ratas – kad ieškom lyg ir laimės, bet pačiose paieškose laimės nepastebime..
O dar kita tema yra apie tai, kaip mes patys pasiteisiname sau. Kodėl tiesiog šiandien negaliu imti ir būti laimingu? Tiesiog pasirinkti būti laimingu? Tai va – mes gi irgi taip siūlėm 🙂 Nepatikėsi, bet išgirdome daugybę daugybę ‘argumentų’, kodėl gi vat negalima tiesiog imti ir būti laimingu. Tik nepyk, bet mes tai vadiname ne ‘argumentais’, bet pasiteisinimais! Tad, kokie jie:
Jis/ji tikrai pasikeis. Čia gal labiau kalbant apie santykius. Bet tikrai labai dažnai mūsų laimės priežastis slypi mūsų namuose. Ir jei namuose yra gera ir jauku, jei namuose tavęs laukia, jei turi žmogų, kuriam tu rūpi – tu JAU esi laimingas. Bet labai dažnai mes savo laimę tiesiog imame ir sutapatiname su kitu žmogumi. Imame ir pasakome sau, kad laimingas gali būti tik tada, kai šalia kažką turi. Ir čia slypi net kelios didelės problemos. Visų pirma, mes nebemokame būti vieni. O jei tu nemoki būti vienas (ir laimingai būti vienas), tai menka galimybė, kad kažkas kitas tau tą laimę atneš.. Nes laimė yra vidinė būsena. Visų antra, mes savo laimę perkeliame į kitą žmogų. Kaip tu gali teigti, kad tavo laimė priklauso nuo kito? Tai ne tik savo atsakomybės už savo jausmus numetimas kitam, bet ir visiškas nesusipratimas. Ir ką gi tas kitas žmogus dabar turėtų daryti, kad tu būtum laimingas? Aha.. Tiesiog būti? Aha… Pripažink, keistoka 🙂 Bet vat sau mintyse imam ir leidžiam taip galvoti. Šiandien nesu laimingas, nes vyras neatnešė į lovą kavos/nepasakė komplimento ar etc. Rimtai?
Jei turėčiau daugiau laiko, galėčiau padaryti X dalykų. Mes visada turime daugybę planų, kaip būti laimingu. Daugybę planų, kuriems reikia… tik laiko. Na gerai – dažniausiai čia tik mums taip atrodo – kad va jei tik turėčiau daugiau laiko, va tada jau… Bet žinai, visi žemės gyventojai turi tas pačias 24 valandas. Absoliučiai tas pačias. Tikrai kaimynė Danutė negavo 12h daugiau, ir va dėl to yra tokia laiminga ir visko pasiekusi. Ir na rašėme apie tą pačią tinginystę, ir kad reikia tingėti. Ir mes pačios mokomės taip efektyviai patingėti 🙂 Nes tikrai ir to reikia. Bet va kai paskaitom, kad pavyzdžiui A. Lansbergienė miega apie 3h per parą… Na tai labai aišku, iš kur ji gauna laiko, ane? 🙂 Taip kad, sprendimas paprastas -mažiau pasiteisinimų. Nori pokyčių? Keiskis!
Kada nors aš tai būtinai padarysiu! Labai labai panašu. Visi turim tų grandiozinių svajonių – apkeliauti pasaulį, nuvykti į Afrikos Safarį, savanoriauti, turėti savo vynuogyną ir etc. Ir kas trukdo? Tiek tas pats – neturiu laiko. Tiek baimė. Baimė imti ir padaryti, nes tada kažkas pasikeis. Ir visai nesvarbu, kad pokyčiai bus geri. Bet visi mes bijome visų pokyčių (skirtingais baimės lygiais). Ir tai yra natūralu ir žmogiška. Bet žinai, jei taip ir neišlipsi iš savo komforto zonos, tai liksi joje. Tai gal paprasčiau tiesiog imti ir žengti? Užsimerk, bijok, bet daryk! DABAR!!
Jei tik turėčiau X (namą, naują automobilį, šunį, gerą darbą…), tikrai būčiau laimingas. O šiandien dar negaliu būti laimingas, nes neturiu. Mes pačios turim tokių draugų, kurie vis randa problemų. Kaskart apsilankius pas juos sužinai, kad dar kažkas atsitiko, kad vėl gyvenimas nepagerėjo (nors ir įsigijo tą mašiną, ir persikraustė į naują namą, ir šunį įsigijo). Bet vat net turint tą X, vis tiek laimė su juo kartu neatėjo. Ir tada lauki kažkokio Y, Z ir t.t. Nes kažkada juk turi ta laimė ateiti, ane? Ir jokios diskusijos apie vidinę laimę jų neveikia 🙂 Bet čia yra absoliuti tiesa – laimė yra vidinė. Tu arba jauti ją, arba stengiesi ją atrasti ir susikurti, arba tikiesi, kad ji ateis savaime (su mašina, namu ir etc..). Bet laimė su daiktais neateina. Laimė – tai emocija 🙂
Aš nesu pakankamai geras. Ir todėl nesu laimingas. Nes tik geri žmonės būna laimingi. Sėkmingi, protingi, gražūs arba dar kažkokie. Nes kažkodėl mes tikime, kad laimė yra lyg laimėjimas loterijoje – arba tu esi laimingas, arba ne. Ir nieko čia nepakeisi. Bet ar tikrai? Ar tikrai laimė yra duota nuo gimimo? Ne! Laimė tai procesas. Tai darbas – tu turi stengtis ją atrasti, pamatyti ir pajausti. Ir tada būti laimingu kiek įmanoma daugiau ir kiek įmanoma dažniau 🙂
Aš dar nesu pasiruošęs pokyčiams. Man dar trūksta (žinių, pinigų, laiko…). Ir šiaip, visko trūksta. Bet visko noriu. Ir nepatinka ten, kur dabar esu ir ką dabar veikiu, bet ir keisti nieko nenoriu. Bet laimingas būti noriu, ir noriu kažką kito veikti. AHA!! Supranti kaip absurdiškai tai skamba ir kiek mes patys savo galvoje priveliame/apveliame/suveliame. Ir turime krūvą norų-svajonių, ir vietoj to, kad eitume ir siektume jų. Ką darome? Ogi sėdime ir galvojame, kodėl gi mums nepasiseks, ko dar čia mums trūksta. Ir galvoje dėliojame baisiausius scenarijus. O labiausiai tai jau bijome suklysti. Nes nu o ką darysiu, jei nepasiseks. Ir šitoje vietoje mums padeda viename seminare girdėtas patarimas – kiekvieną dieną visi žmonės gauna tas pačias 24 valandas. Ir tu gali arba daryti, arba galvoti, kodėl tau nepasiseks. Ką renkiesi?
Ir net jei tau nepasiseks, tu vis tiek laimėsi! Nes tu turėsi patirties, žinosi savo klaidą ir galėsi ją ištaisyti! Nes kiekviena klaida mus praturtina (o ne sužlugdo!). Nes kiekviena klaida yra patirtis, ir pamoka. Ir nustokime bijoti 🙂 Imkime ir keiskime 🙂 Su tiek laiko/pinigų/žinių kiek dabar turi. O visa kita – pakeliui.
Nes LAIMĖ YRA PROCESAS! Ne rezultatas.
