Puikiai žinom kaip negerai yra prarasti kantrybę – jei kalbant apie vaikus, tai jiems sukuri nesaugumo jausmą, vaikai išmoksta, jog mama ne visada yra gera, rami, kartais tiesiog nustoja klausyt, bando ribas, nes vis nori pamatyt tą šaukiančią mamą. Na o kalbant apie vyrus – ką jau čia bepridėsi, turbūt visos suprantam, kad santykiams ne į gerą rėkianti žmona.. Taigi kaip neprarasti kantrybės? Kaip sustoti laiku? Turbūt visu 100 procentu atvejų pasigailim už piktą žodį, ir visais atvejais galima viską išsakyti gražiai, susitarti gražiai, pakomentuoti ar pataisyti gražiai, o ne su tvinkčiojančia vena ant kaktos. Tad pačios mokomės ir tau surašom rastus būdus – gal padės?
1) SAVĘS STEBĖJIMAS – stebėk save – atsikėlei pikta? Nuspręsk patylėti iki pusryčių, mintyse analizuok kodėl tokia nuotaika IR logiškai sau argumentuok tokia nebūti. Važiuoji iš darbo pavargus, nenori net pagalvot apie namie laukiančius buities darbus, o dar vakarienę reikės padaryti – grįžti ir sakai vyrui – brangusis, šiandien tikrai šūdina diena, gal išvirtum makaronų su cukinija, kol aš greit sumesiu viską skalbt ir išrūšiuosiu skalbinius? Jei brangiojo šiandien namie nėra, na ką – įkvėpi – iškvėpi, įkvėpi – iškvėpi ir stengiesi viską pratylėt, nieko nekaltint, tiesiog operatyviai viską padaryt be jokių priekaištavimų. Mažas patarimas – tokią dieną jei turi darbų, kuriuos gali nukelti rytojui – kelk net nesusimąstydama. Palauks tie skalbiniai. Vakarienei dešrelės (o siaube, bet o ką daryt – geriau vaikų pilvuose dešrelės ir mama su šypsena nei naminiai kotletai su garnyrais ir rėkianti mama). Taigi, SUPRASK, kad šiandien tau bloga diena ir stenkis ją su mažai streso, mažais žingsniais pragyvent.
2) MAŽIAU EKSTRASENSAVIMO – moterys labai mėgsta susiplanuot, nuplanuot, suorganizuot, įsivaizduot ir dar viską IDEALIAI. Susigalvoji, kad vaikai gražiai sėdės ir šypsosi per šeimos kalėdinę fotosesiją, o jie nesėdi ir net su žaislais nežaidžia – pyksta, zyzia ir atsisako eit ant rankų – tada Tu siunti, kaiiiip, gi aš planavau, gi čia tiek nedaug laiko, kodėl jie negali??? Burbulas sprogsta ir Tu pikta. Susigalvoji, kad vyras padarys Tau nuostabią Valentino dienos staigmeną, o jis pasirodo tokios dienos nešvenčia – vaikštai paniurus, nelaiminga, nes – ir vėl TAVO burbulas sprogo. Ir taip gali prisikurt gražių vakarų prie žvakių šviesos, su stalo žaidimais, su pasakom lovose, su švariais gražiais namais, su skaniausia pasaulyje vakariene – ir tie burbulai vis nenustos sproginėti, o tu nervuosies dėl ko? Dėl to, kad tavo vaizduotės vaisius neišsipildė?? Vaikai įsivaizduoja drakonus, kosmonautus, vienaragius ir princeses, bet kasdien nevaikšto surūgę, kad tie neišsipildo:)))
3) SĄMONINGAS KVĖPAVIMAS – kvėpavimas pilvu. Kai tik pradedi jausti kylant įtampą – atsitrauk (nebūtinai fiziškai), jei gali – užsimerk (jei vairuoji – geriau ne:)), ir bent 20-30 sekundžių (o geriausia kelias minutes) pakvėpuok, pabandyk negalvoti apie trikdį, pakvėpuok. ir dar pakvėpuok. Ir dar. Patikėk veikia. Kartais galima tiesiog bandyt įsivaizduot, kad esi pajūry, arba įsivaizduot, kaip deguonis pasiekia tavo rankų ir kojų pirštus, su kiekvienu įkvėpimu.. Gali dar bandyti skaičiuoti atgal – tarkim nuo 100 iki 1, galva bus užimta galvojimu apie skaičius.
4) PAKALBĖK SU VAIKAIS ar VYRU – jau 2-3 metų vaikas supranta, ką sakai, jei mokai ar darželyje moko atpažinti savo ir kitų emocijas, o gal pats vaikas iš savęs empatiškesnis tada puikiai pavyks net ir su tokiu mažyliu pasikalbėti, kad mamytė šiandien pavargus, ar galėtų jis padėti ir susitvarkyti/nesiožiuoti/nesipykti/neskriausti brolio/eiti į mašiną be pykčių, nes mamytė pa-var-gus ir nenori su vaikučiais susipykti.
5) Truputį prie pirmo punkto – ŽINOK TAI, KAS TAVE ERZINA – jei žinai, kad vaikas visada pyksta, kad jau reikia važiuot į darželį, o jis dar nori pažaisti – pasiruošk tam, pabandyk vaiką kažkaip apžaisti, duok laiko įspėjimus, kad už 5/3/1 minutės, tuoj reikės važiuoti, jei vis tik vaikas neapžaidžiamas, žinok, kad taip būna, žinok, kad taip bus, žinok, kad to gal ir išvengsi, o gal ir ne ir pasiruošk, jei žinai, kad susinervuosi, geriau išvis nekalbėk, kvėpuok, pamatysi – jei ištversi ir nepakelsi balso, jei pragalvosi apie kažkokius kitus dalykus – pačiai bus dauuuug lengviau, kai jau važiuosit mašinoj ir bus NIEKO neįvykę. Tikrai, mes kartais taip ir darom – galvojam apie kažką kitą, vaikai ožiuojasi, bandai ramiai kalbėti, aiškinti, jeigu nelabai gaunasi, pakartoji, kad vis tiek reikės tą ar aną daryti (ar nedaryti) ir tiesiog bandai pagalvot ką veiksi su drauge/darbe/ką reikia nupirkti parduotuvėj ir atitolsti nuo stresinės situacijos. Supermamom čia savęs nepavadintume, būtų gražiausia mokėt su vaikais išlaikyt ramybę, be atitolimų, na bet…..
6) ŽINOK, KUR IŠVIS NEVERTA PRASIDĖTI – čia jau ypač tinka su vaikais. Yra tokių situacijų, kur tu puiiiikiai žinai, kad bus ožių, kur tu puikiai žinai, kad su vaiku neis susikalbėti, kad nieko neišeis padaryti. Tada siūlom tiesiog pasakyti porą sakinių, kodėl taip elgtis negalima, kodėl vaikas neteisus, kodėl reiktų daryti kitaip ar pan. – žodžiu, suaugėliškai trumpai paaiškinti situaciją vaikui ir tada tiesiog laukti pabaigos. Skamba gal ir šaltakraujiškai, bet kartais tikrai na bus ašarų, nes jis nori 5-tą kartą važiuoti su traukinuku, bus ir viskas. Tad tiesiog išlauki, pralauki, paaiškini ir viskas.
7) SUPRASK, KAD VAIKAI yra VAIKAI, o VYRAS yra VYRAS. Vaikai yra maži, jų emocinė sistema dar tik kuriasi ir jiems turi padėti, ir turbūt geriausiai padėsi suvokdama, kad jie maži, ir kad ta jų sistema kuriasi:)) nes tada viskas atrodo daug aiškiau ir paprasčiau. Negali tikėtis, kad 2-metis irgi labai norės fotografuoti fotosesijoj, negali tikėtis, kad jis ramiai nebenorės važiuoti traukinuku, gali tik padėti jam kada nors (o taip, tai ilgas procesas) išmokti reaguoti adekvačiai. Čia mes pakeliam balsą, nors esam suaugusios, o ko tikėtis iš tų pupulių.. Na o kalbant apie vyrus – jie vyrai, negana to apskritai yra atskiri suaugę žmonės, tad dar ir vyrai – atskiros asmenybės, dažniausiai su mažiau jautrumo, su kitokiu supratimu. Kai tą suprasi ir priimsi – irgi bus ramiau. Pasaulis sukasi ne vien apie Tave – žinom kaip norisi, kad viskas būtų gražu/šilta/jauku/šiek tiek romantiška/tvarkinga/skanu, bet gal kitiems šeimos nariams to ne taip labai ir norisi.. tad ar tikrai pasaulis sukasi apie Tave?… Kai tą įsisąmonini – viskas ir vėl pasidaro paprasčiau. Puiku jei Tu nori tarkim idealiai tvarkingų namų Kalėdoms, nori, kad jie būtų gražiai supuošti, nori, kad būtų padaryta namų gamybos dovanėlių, skanių originalių užkandžių svečiams, paserviruotas stalas – aha, labai būtų gražu, tikrai, mes irgi to norim, mes irgi kartais su šeima kovojam už šiuos atrodo nu tiesiog šventai teisingus dalykus, bet jei jau prasideda pykčiai, erzelys, jei prasideda bambėjimas, kad tas anas nepadaryta, kad pas X tai namai labai gražūs, o pas mus… kad niekas nepadeda, kad kaip tu barbė devyndarbė… tai, brangioji, mes pačios prisikuriam tų darbų, juos gali mums padėti nudirbti šeima, bet jie gali ir iki tokio lygio kiek tu nori – nepadėti.. tad gal sumažinam tikslus ir šiemet apsieinam gal be pusės to suplanuoto sąrašo? O jei spėji viską su šypsena – Tu nuostabi ir fantastiška ir mes labai džiaugiamės, kad tokių yra:) pačios tokios truputį nelabai spėjančios.. tad stengiamės būti bent jau nepykstančios:))
8) MYLĖK SAVE – šiaip mes galvojam, kad net ir ta anksčiau minėta savianalizė yra meilė sau. Tikrai – pačiai yra daug lengviau, kai save pažįsti, kai gali kontroliuoti savo nuotaikas ir jausmus. Bet taip pat sveikai psichologinei sveikatai labai padeda sveika mityba (garbės žodis, negana to, kad tas moksliškai įrodyta, mes pačios labai puikiai esam pastebėję – jei atsiranda mityboje daugiau miltinių patiekalų, saldumynų, jei sumažėja daržovių – iškart lauk didesnio emocijų šokinėjimo), labai padeda sportas, mankšta, labai padeda laikas sau.