Žinai, Dovilė šiandien buvo seminare. Ir ne ne, jis tikrai buvo NE apie tingėjimą. Tai buvo psichologės seminaras apie motyvaciją ir gebėjimą motyvuoti kitus. Bet viena iš seminaro lektorės minčių buvo ta, kad mes galvojame, jog tingėjimas yra blogas dalykas, ir labai dažnai visus savo nenuveiktus ir nepadarytus darbus nurašome būtent tingėjimui (taip vėl tam tinguliui suteikdami dar daugiau neigiamo atspalvio). Kai iš tikro, jei tik turi pakankamai motyvacijos, jei tavo savivertė yra aukšta – tai tingėti net patartina! Kodėl? Psichologės komentaras buvo tas, kad jei leisim sau patingėti valandžiukę – paskui viską nuveiksime net greičiau ir kokybiškiau.
Ir iš esmės – labai pritariame. Nes šiandienos ritmas yra toks, kad sukiesi lyg voverė rate. Darbas-namai-vaikai-vaikų būreliai-sporto klubas-ir dar namai-ir vėl vaikai-pasimatymas su vyru-pietūs su drauge-skambutis mamai…. Lyg bandai viską suspėti, ir tuo pačiu tas nuolatinis bėgimo jausmas. Kai dar būdamas vienoje veikloje jau planuoji, ką veiksi paskui. Ir net minties apie tingėjimą neprisileidi. Kodėl?
Tai kodėl mes taip bijome to tingėjimo? Visų pirma dėl to, kad šiais laikais yra tarsi madinga visur būti, visur dalyvauti ir viską spėti. Toks tikrai iškreiptas ‘tobulos moters‘ įvaizdis, kuri ir dirba, ir yra nuostabi mama, ir fantastiška žmona, ir šiaip -prie ko prisiliečia, tas sublizga. Ir tada rodosi, kad ir tu turi tokia būti. Ir vat imi ir sukiesi. Ir jei grįžti po darbų pavargusi, bet pakampėse dulkės-na jau tikrai neleisi sau ramiai arbatos puodelio išgerti, ar su vaiku knygą paskaityti.. Bet ir vėl – kodėl? Juk visos tos nesąmonės tik mūsų galvoje. Tik.. Ir tereikia TIK jas pakeisti, TIK imti ir pradėti gyventi kitaip -leisti sau tas minutes tingėjimo 🙂
Ir iš esmės, kad nebijotume tingėjimo, reikia žinoti ir KAM mums jo reikia.
Kad persikrautum. Ir papildytum savo energijos atsargas. Juk jei diena iš dienos sukiesi tam voverės rate, jei visą dieną galva pilna minčių ir planų, tai yra visai natūralu, jog kažkada reikės to sistemos perkrovimo – be jokių minčių, jokių planų, jokių darbų. Ir šitas perkrovimas reikalingas tam, kad paskui galėtum su naujom jėgom ir naujom mintim pulti prie savo darbų – iki naujo perkrovimo 🙂 Ir šitie perkrovimai ypač reikalingi kūrybinį darbą dirbantiems. Nes juk labai dažnai tam, kad rastum sprendimą tereikia tiesiog atsitraukti ir negalvoti apie problemą. Ir tada tiesiog supranti, kad sprendimas visada buvo visai čia pat 🙂 Žinai, kas mums sunkiausia per tokius persikrovimus? Tiesiog leisti sau daryti bet ką! Nes taip įpranti prie kasdieninio ritmo ir režimo, kad net bijai atsipalaiduoti 🙂 Ką darom? Imam ir kalbam su savimi-kad tai tik diena, ir paskui vėl grįši prie savo ritmo, tik su naujom jėgom ir naujom mintim.
Kad aktyvintum smegenis. Cha, ir čia visai rimtai! Kas būna kai tinginiaujam? Na mums dažniausiai būna, kad nesugalvojam, ką čia veikti 🙂 Nes gali tingėti, tai visi darbai, ir visi buities darbai, ir šiaip visi tokie reikalai atpuola. Ir tada ateina tas-‘o tai ką dabar veikti?’. Ir gerai, jei pas mus tas ‘ką veikti’ dar eina pamažu, tai pabandyk patingėti su vaikais- pas juos tas ‘ką veikti??’ užsuka žymiai greičiau :)))) Ir žinai – viskas čia yra gerai 🙂 Įrodyta, kad kai mums yra nuobodu mūsų smegenys iškart ieško kažkokios stimuliacijos – kažko tokio, kas jas vėl užimtų (nes nu jos prie to pratę, mes gi nuolat esame veiksme). Ir tada atsitinka tas stebuklingas dalykas, kai smegenys negavę įprastos stimuliacijos dozės iš išorės turi įjungti savo vidinį varikliuką ir sukurti vidinę stimuliaciją. Čia atsiranda mūsų svajonės, įsijungia vaizduotė. Ir iš naujo suvokiamas kūrybiškumas.
Kad suprastum, jog TU gali. Tiesiog, imti ir tingėti. Be jokių grandiozinių savaitgalio planų, be jokių neatidėliotinų reikalų. Tiesiog gali gyventi čai ir dabar. Taip, kaip tau norisi. Nes truputis egoizmo dar niekam nepakenkė 🙂 Nes galų gale – TU tikrai to nusipelnei. Žinai, kartais atrodo, kad mes nebemokame gyventi be planų – kasdien kuriame darbo planus, galvojame kaip viską suspėti, siekiame tobulumo. Ir pamirštame TIESIOG gyventi. Tiesiog būti šioje akimirkoje ir sustojus pasidžiaugti. Nes tik taip mes galime tobulėti ir eiti pirmyn. 🙂
Tad, leidžiam sau tingėti! 🙂