Ir tęsiame su įkvepiančių moterų interviu. Mums viena iš jų – Iveta Peteraitytė, kurią radome, nenustebsite, instagrame – jos profilis as.basomis – jis tiesiog spinduliuoja ramybe, ten galima rasti įkvėpimą ar nusiraminimą. Visada žavimės moterimis, kurios dalinasi, įkvepia.
Pati Iveta apie save:
Esu 31-erių moteris su niekada nemiegančiomis mintimis. Visi mano paskutiniai darbai iki pat šiandien susiję su turinio kūrimu, rašymu, galutinio produkto pateikimu. Dievinu estetiką, tikrumą ir tvarką. Metai laiko savo mintis garsiai reiškiu savo blog’e. Įkvėpimas rašyti man dažnai ateina naktimis, kai negaliu užmigti. O pabudus ryte, jau turiu žodžiais apvilktas mintis iš naktį atėjusių įžvalgų. Daug fotografuoju, nes nuo to tiesiog „kaifuoju”. Kiekvieną dieną stengiuosi įamžinti dienos smulkmenas, nes jos taip greit pasimiršta. Tikrai nelengva atsiminti, kaip prieš 10 metų, vakarienei valgiau sesės iškeptus blynus ant vandenyno pakrantės su pasteliniu saulėlydžiu. Nuotraukomis susistabdau akimirkas, tai lyg išmesti gyvenimo inkarai, virstantys giliais prisiminimais. Tada suvokiu kiek daug laimės yra dienoje. Dažnai klaidžioju miškuose, lankausi saviugdos stovyklose ir seminaruose. Ir kuo toliau, tuo dažniau aplanko mintis, jog norėčiau parašyti knygą„
Kas Tau yra moteriškumas?
Moteriškumas man yra išmintis. Einant per gyvenimą, mes renkame įvairias patirtis, išgyvenimus, jausmus, praradimus ir atradimus, įžvalgas, auginam save, kaip asmenybę, o tai galiausiai sugula į vieną nuostabią vietą – į mus pačias. Ne lūpų dažų spalva ir trumpi sijonai kuria grožį. Grožis esame mes pačios, tai mūsų branda. Mėgavimasis savimi, žinojimas kas esi, o kas nesi, nuodugnus savęs analizavimas, savęs išgirdimas. Būti sau įdomiausiu žmogumi iš visų pažįstamų – tai ir yra vidinis grožis, kuris šviečia išorėje.
Kokius vaidmenis tu atlieki ir kaip sekasi juos suderinti?
Nuo gimimo esu meniškos sielos, harmonijos ieškotoja. Kiek save pamenu, domėjausi sąmoningumu, gyvenimo prasmės paieškomis. Perskaityta daug knygų, jose dažnai ieškojau kur rasti laimę, bet tik visai neseniai suvokiau, jog neverta. Neverta ieškoti to, ko net nepametei. Laimė visada guli mūsų kišenėje. Visada. Amžinai. Tereikia įkišti ranką ir pajusi – ji čia. Lygiai prieš metus, tamsią naktį, giliame skausme atėjo suvokimas, jog turiu rašyti ir garsiai reikšti savo mintis, kurias kaupiu jau daugybę metų. Pradėjau rašyti daug ir dažnai, taip gimė mano rašymo kampelis „Aš basomis”, kuris šiai dienai yra mano ramybės bei palaimos oazė.
Kaip susikuri balansą savo gyvenime? Ar turi atradusi kokius nors įpročius, priemones, laiko praleidimo būdus, kurių imiesi įtemptu laikotarpiu?
Tik pradėjus nuoširdžiai savęs klausyti, pradėjau matyti atsakymus. Iš to ir kyla gyvenimo pusiausvyra su savimi ir išore. Balansas yra mano gyvenimo vedlys, gimiau po svarstyklių ženklu ir jis stumia mane į priekį. Darai tai, ką nori daryti, o jeigu ne visada pavyksta, kas yra labai normalu, svarbiausia neišsižadėti savo vertybių. Jeigu kas nors mane išbalansuoja, tuomet sugrįžtu į save su savo ritualais, pasisemiu energijos, nusiraminu. Rojus egzistuoja žemėje, kai pažįsti save.
Kokie Tavo atsipalaidavimo ritualai?
Kad pasiektum ramybės būseną, turi suvokti kas esi ir kas tau patinka. Tik per šiuos paskutinius metus išsigryninau šį dalyką. Ir tai liečia absoliučiai visas sritis. Nuo maisto, laisvalaikio, kvapų, muzikos, namų atmosferos, rūbų, spalvų, ritualų, kelionių, knygų, jaukumo supratimo, iki žmonių. Dievinu kvapus įvairiomis formomis, kvėpinuosi net eidama miegoti. Užmiegu su ramia muzika, namuose nuolat dega smilkalai ir žvakės, nuolat groja įkvepiančios natos. Mėgstu tvarkytis – būsena, kai kvepia švara mane padaro lengvesne. Myliu kavą. Ji buvo vienintelis mano džiaugsmas kai sirgau depresija. Iki šiol ji mane nuneša kažkur toli. Esu be galo smulkmeniška, tai leidžia pastebėti mažus dalykus, paverčiant juos didelėmis prasmėmis.
Kaip randi laiko sau? Ir ką dažniausiai renkiesi jam praleisti?
Dabar turiu begalę laiko sau, nes šiuo metu gyvenu viena. Bet po daug analizavimų suvokiau, jog net laiko neturėjimas, yra mūsų pačių pasirinkimas, nes tik mes patys esame už viską atsakingi. Viskas yra įmanoma, priklauso tik kaip stipriai to nori. Dabar dažniausiai būnu gamtoje, nes tai mano namai. Daugiau visiškai nieko nereikia, nes tai yra laimė, prasmė ir visi atsakymai, kai klausimai dar net neužduoti. Nuo pusantrų metų gyvenu tarp medžių, voverių ir stirnų, tai įaugę į mano kraują, sielą ir mintis. Be jos tiesiog negaliu. Nuolat kalbuosi su medžiais ir sraigėmis, tai geriausia meditacijos forma, didžiausias grožis ir įkvėpimas gyventi.
Ar jautiesi save atradusi? Jei taip – kokia buvo ta kelionė? Jei ne – kaip ieškai?
Gyvenimas yra gražus, nors ir nelengvas, bet juk niekas ir nežadėjo, jog bus kitaip, argi ne? Visata man vis mėto užduotis, kad jas išmokčiau ir eičiau toliau. Ir taip vyksta su kiekvienu iš mūsų. Vis spręsdama tas keblias situacijas, pasiekiau tai, ko tikrai nesitikėjau. Eidama tamsiais miškais ir brisdama klampiomis pelkėmis – sutikau save. Atradau iš naujo, užaugau kaip žmogus, pasiekiau pilnatvę ir dabar tuo mėgaujuosi kiekvieną mielą dieną. Nes suvokiau, kad nieko brangesnio už save neturiu. Būdama tik sau, esu lyg kitame pasaulyje, išnykstu, tuomet esu pilna, sugeriu kiekvieną centimetrą aplink save. Pilnatvė atrandama tik per kelionę. O ta kelionė yra gyvenimas. Kai viską priimi kaip pamoką, suvoki, kad viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Tai yra mokykla, kai pats sau, vienu metu esi mokytojas ir mokinys, kuomet privalai išspręsti uždavinius, kad galėtum judėti į naują rytojų.
Kaip svajoji? Ar svajonės lieka galvoje, o gal turi susikūrusi jų įgyvendinimo priemones?
Svajonės dažnai pačios veržiasi į mintis vakarais arba naktimis, kai nurimsta protas. Bet svajonėmis negyvenu, jų nesivaikau, nes taip gali prabėgti savo gyvenimą jo net nepastebint. Jos yra tik prieskonis kasdienybėje. Siekti kažko, vardan siekio – ne man. Mano gyvenimo tikslas yra jausti vidinę ramybę. Kai ji yra, ji labai gerai juntama. Tada visuose kampuose švaru ir gera – asmeniniuose, profesiniuose ir dvasiniuose.
Tave įkvėpę: knyga, filmas, žmogus.
Įkvepianti knyga – Dmitrij Trockij „Kol aš nes Aš”
Filmas – „The Pursuit of Happyness”
Mano įkvėpimas yra mano šeima ir aš pati sau 🙂
