Interviu su Viktorija Bugajenko – Zefyras drabužių ženklo įkūrėja

Turim prisipažinti – interviu su Viktorija nerealiai nustebino, radom tiek daug bendrų taškų, bendrų klausimų sau, kad rezultatas labai malonus ir netikėtas. Taip nuramina tai, kai sužinai, kad aš ne viena – ne viena ieškau daugiau meilės sau, ne viena nerandu to kultinio balanso, ne viena ieškau atsakymų įvairiom priemonėm, ne vienai reikia pabūti vienumoje, ne vienai kūnas nebepaveža, o mintys veliasi. Mums atrodo, kad Viktorija nuostabiai eina savo užsibrėžtu keliu ir viską dėliojasi labai aiškiai žinodama, ko siekia. Sužavėjo tai, kaip ji moka pajausti, ko jai trūksta ir reikia, o ko perdaug.

interviu su Viktorija - zefyras ikureja
Interviu su Viktorija Bugajenko – Zefyro įkūrėja

Mėgaukis:)

Kaip atsirado Zefyras – juk prieš jį dirbai mokykloje?

Taip, buvau socialinė pedagogė, bet tada, kai dirbau, nelabai kas žinojo, kas tai per darbas. Aš turėjau būti vaiko advokatas, kad vaikas ateitų tada, kai jam sunku ir blogai. Tą nuoširdžiai labai stengiausi ir daryti – tapti vaiko draugu. O kaip atsirado Zefyras – tai buvo tik laiko klausimas, aš manau. Dabar vaikų klausia – kas tau patinka, ką nori veikti, o mano atveju klausimas labiau buvo – iš ko tu duoną valgysi. Aš niekada nebuvau labai gabi menuose, nepasižymėjau piešime. Buvau gal kitokia, mama vis sakydavo – tu vis ne kaip žmogus, bet kažkokių išskirtinių meno talentų neturėjau. Lūžis atsitiko, kai man buvo 25 metai – prisimenu tą tuštumo jausmą, kai po darbo stovi stotelėje ir nesupranti, kas iš to, ką aš šiandien nuveikiau, kas man patiko. Man neužteko to, ką veikiau. Aš nuolat spręsdavau kitų problemas – o jų išspręsti negalėjau, tai, kad vaikai susimušė ar vyko patyčios yra viena, bet kad visa tai vyksta dėl to, kad mama ir tėtis geria, jų nėra, jie mušasi…, tas pradėjo labai slėgti – aš negalėjau išspręsti tų problemų. Eidavau į vaikų varžybas, jei tėvai neidavo palaikyti savo vaikų, esu išmokusi ne vieno dvyliktoko kalbas, visada vaikus užstodavau – matematikos mokytojas sako, kad tas rytais nesimoko, bet kai nueini į jo namus ir pamatai, kaip jis gyvena, pamiršti net savo vardą pavardę, apie kokią matematiką mes kalbame? Galbūt jis slėpėsi nuo smurtaujančio tėvo, gal visą naktį vyko išgertuvės, gal jo mamą mušė – apie kokią matematiką mes kalbame?

Būdama 12-tokų auklėtoja kalbėjau apie jų būsimą karjerą. Kalbėjom, kad darbas turi vežti, akys turi degti, turi mėgautis tuo, ką veiki, matyti tame prasmę – ir supratau – aš irgi to noriu. Tada užsibrėžiau, kad, kai mano dvyliktokai pabaigia mokyklą, ir aš „pabaigiu mokyklą“. Ir išėjau iš darbo kartu su dvyliktokais ir ėjau siūt.

interviu su Viktorija Bugajenko - Zefyras prekės ženklo įkūrėja

Kaip manai ar galėtum būti kūrybiška kitur?

Kūrybiškumas yra toks daiktas, kad jis labai stipriai nesusijęs su norais. Jis apskritai yra didelis pokštininkas ir tu tikrai nežinai, kur jis gali tave nunešti. Aš dar pridėčiau ir drąsą – drąsą imtis kažko naujo. Kūrybiškumo, manau, nesusikiši atgal, neišprievartausi savęs, jis vistiek kažkaip išlįs. Aš visai neseniai paleidau nerimą dėl Zefyro – ar mes sugebėsim, ar aš pavešiu, ar mes uždirbsim, ar… – aš tiesiog suvokiau, kad be šito, aš labai daug dalykų moku. Tik kad šitai atėjo visai neseniai. Pasirodo turiu to kūrybiškumo, kuris susijęs ne tik su drabužiais. Turiu ir kitos patirties, sukauptos per tuos 9 Zefyro metus.

Kūrybiškumas man šiandien įdomi tema kalbant apie moteriškumą. Anksčiau labai nerimaudavau, kas bus jei nepavyks. Stengdavausi tokių minčių nefiksuoti – tikiu, kad mintis yra materiali ir kokią tu ją pasiunti į kosmosą, tokia ji ir pildosi. Net kai atsitinka situacija, kuria nesu patenkinta, stengiuos priimti tai tiesiog kaip pamoką, o ne kaip nesėkmę, nelaimę, klaidą. Moteriškumo tema man šiandien labai įdomi – ką su tuo galima nuveikti pradedant karjeros dalykais ir baigiant santykiu su savimi. Jūs neįsivaizduojat KOKIOS moterys supa mane mano darbe, KOKIOS mano klientės, visad galvoju – norėčiau būti tokia, taip save pozicionuoti, taip save priimti, taip į save sugebėti pasižiūrėti. Pastaruoju metu labai ieškau santykio su savimi per moteriškumą, savęs priėmimo.

Man be galo patinka mano klientės, jos žavi tuo savęs pažinojimu – jos žino, kokia spalva joms tinka kuriuo mėnesio metu, kaip nori rengtis tam tikrais gyvenimo momentais, jos žino, kas joms padeda, kokie ritualai, ką jos tepasi, ką uosto – jos žino tuos įrankius, kuriais gali naudotis įvairiomis gyvenimo situacijomis. Tai yra įrankiai į JOS sėkmę, kaip ji jos pasieks, kodėl pasieks ir dar pasieks tada, kada JI pati to nori. Būnant tarp tokių moterų, aš suprantu, kad ir aš noriu daugiau.

Tarkim pernai metais gimė projektas Zefyro teambuilding‘as – pasinaudodama savo universiteto žinias, psichologines žinias, padedu komandoms tvirtėti. Noriu, kad būtų ne tik tiesiog gražu. Noriu giliau. Žinoma, ką pastaruoju metu darau – klausiu savęs, ar to noriu. Aš tikiu, kad galiu labai daug, bet ar aš to noriu, ar man to šiuo metu reikia? Vis dažniau pasakoju apie savo pabėgimų projektą – kartą į mėnesį bėgu iš namų, parai laiko išeinu į viešbutį – n valandų tiesiog guliu lovoj, geriu kavą lovoj, stoviu po dušu kiek tik noriu minučių ar guliu vonioje. Tas yra įprasta ne mamoms, bet man – 2 metų Beno mamai – tai yra absoliuti prabanga. Ten aš klausau kokios tik noriu muzikos ir tą darau ramybėje, skaitau Lamų slėnį, visada atsivežu kažkokį naują kvapą, kuris vėliau man jau namuose primena tą mano pabėgimo laiką. Ir svarbiausias dalykas – su niekuo nesišneku, būnu užsičiaupus ir tik su savimi. Man tas žiauriai padeda, žiauriai padeda grįžti į save.

Aš dažnai jaučiu disbalansą tarp kūno ir galvos minčių. Jie pas mane kaip du atskiri organizmai. Reikalai, darbas, namai, atsakomybė prieš žmones ir visa kita yra viena, kai dirbi sau išvis dirbi visą laiką, tai kūnas dažnai ar nepaveja, ar protestuoja. Ačiū Dievui, neturiu perfekcionizmo. Su pagarba žiūriu į savo kūrinį, bet visur nesiekiu tobulybės. Liūdna žiūrėti į dabartinį jaunimą, kuriems kišama į galvą, kad jie visi turi būti sėkmingi, vadovaujantys – bet kodėl?? Ne, visi turi būti tokie, kokie jie turi būti. Tikri patys prieš save, tokie, kokie jie nori būti. Džiaugiuosi, kad aš pasirenku savo savitumą – nedalyvauju mados infekcijoj ar nekuriu kolekcijų, darau visai ką kita. Tačiau kol tą supratau – irgi praėjo laiko. Šiandien žinau – žmonės nori to savitumo ir tikrumo.

interviu su Viktorija Bugajenko - Zefyras prekės ženklo įkūrėja

Kas tau yra moteriškumas ir kokius esi atradusi balanso dalykus – ritualus?

Žinokit apart to pabėgimo kartą per mėnesį, nieko daugiau neturiu. Aš nuo 7 ryto būnu darbe, grįžtu namo 5-tą, tada vakarėlis su Benuku, vakarienė ir visa kita, kol užmigdai ir aš nieko nebenoriu. Dar prieš du-tris mėnesius aš kasdien sportuodavau, nes man labai reikia fizinio krūvio tam, kad nurimti – man čia yra best of the best, aš nežinau kas yra geriau. Aš tada suprantu, kad turiu ne tik galvą, bet ir kūną. Tik paskutiniu metu aš nežinau, kas atsitiko – paskutiniu metu, tik pradedu sportuot ir kūnas visiškai atsisako. Neveikia nei 5-10 minučių įsivažiavimo, niekas. Bet suprantu, kad dabar toks etapas – viskas gerai, dabar mano kūnas to nenori, jam reikia poilsio. Dar kai važiuojam pas uošvius į Platelius, aš kiekvienąkart važiuoju 25 kilometrus dviračiu aplink ežerą. Man pabėgimas ir tas važiavimas dviračiu man suteikia ramybės.

Norėčiau daugiau turėt ritualų, turėt jų kasdien, bet suprantu, kad dabar tiesiog nėra laiko. Stengsiuos ir norėsiu, o nesigaus, tada liūdėsiu, gailėsiu savęs, bus pikta – tad kam? Aš tiesiog suvokiau, kad turiu save mylėt. Tas moteriškumas ir yra meilė sau. Aš tik baigus maitint Beną, po trijų mėnesių atsigavau ir pagalvojau – o, geras, tu moteris. Aš manau, kad čia kažkokie hormoniniai dalykai ir aš prisiminiau, kad dabar gal reiktų savim pasirūpint.

2 metai buvo itin intensyvūs. Maitinau Beną iki 2 metų, kasdien į darbą, milijonas reikalų, skambučiai ir visa kita. Dabar aš nusprendžiau, kad pagaliau turi atsirasti laiko sau. Turiu padėkoti savo nuostabiam vyrui – jis labai džiaugiasi mano pokyčiais ir mane palaiko. Juk dažniausiai būna kaip – iš darbo grįžtu nusidrožusi ir pavargusi, nesvarbu, kad patinka, bet visą energiją atiduodu ten, o namie.. Pernai, kai dirbau Palangoje, kasdien turėdavau laiko ilgiems pasivaikščiojimams su Benu, kažkiek dar padirbdavau, daug ilsėjausi – kaifavau. Reikia suprasti, kad žmonės yra energija, ir kai grįžome po karantino – aš labai gerai suvokiau, kad esu energijos donoras, pradėjau jausti, kad aš visiškai atpratau, man ir du-trys susitikimai per dieną visiškai ištaško.

Pradėjau lankyti terapiją – kur mane mokins, kaip neatiduot visko. Tiksliau svetimam žmogui net ir nereikia to, na kam jam, atiduodi viską svetimam, o kas liekam artimiems? Juk energijos yra tik tiek, jos nepadaugėja, kaip tu ją padalini – čia tavo sprendimas. Aš tik džiaugiuosi, kad šie suvokimai man ateina dabar, o ne kai man bus 50. Juk jei aš noriu kažkam duoti, aš pirmiausia turiu turėti. Kaip aš galiu prašyti mane mylėti, jei aš pati savęs nemyliu. Jei aš darbe atiduodu visą save, ar tai yra pagarba sau ir savo kūnui? Pas mus šeimoje pagrinde vyksta konfliktai dėl to, kad aš save visą ištaškau darbe. O kai save taip varai visada ant maksimumo, ne tik nesidžiaugi procesu, bet ir rezultatu, nes kas tas rezultatas, jei šalia 5 pradėti kiti projektai – nėra kada džiaugtis.

Lankydama terapiją ir supratau, kad nemoku sustot ir save pagirt. Nemoku suprast, kad dėl mano pastangų tas gavosi, visada nurašai „ai atsitiko, ai pasisekė, ai pasidarė“. Aišku, prisideda ir mūsų auklėjimas – mes esam 85-87 metų gimimo ir su tuo amžinu kuklumo auklėjimu.
Balansas yra labai svarbus, man jis kažkoks baubas, bent jau kolkas. Aš nežinau, kaip jį suvaldyti. Bet manau, kad link jo einu. Ateinantiems 20 metų turiu planą galima sakyt. Aš galvoju – ar dirbsi mažiau? Ne. Ar bus įdomiau? Taip. Ar užteks jėgų? Ne. Tad reikia kažką galvot,nes galva tai galva, bet kūnas labai gerai prisimena mūsų patirtis, jį reikia tausoti, reikia rasti tą sau tinkamą balansą.

20% dėlionėms, kodas: deliones21