Pastaruoju metu daug rašau būtent apie nerimą – kas tai yra, kokie yra nerimo sutrikimų tipai, kaip aš pati jį įveikiau, kokios yra jo priežastys, kaip jį pajausti. Tuo pačiu, man atrodo, labai svarbi tema yra apie tai, kaip padėti žmogui, išgyvenančiam nerimą. Iš vienos pusės, kartais net pats nerimaujantis galvoja ‘jei tik kas nors apkabintų – pasidarytų geriau’, iš kitos pusės kartais tai nėra taip aišku nerimaujančiam, o pagalba iš šalies gali stipriai sumažinti ar net išvis panaikinti nerimą.
Čia surašau visus rastus psichologų įvardinamus būdus, ką sakyti (o kartu ir nesakyti) ar daryti norint padėti žmogui, išgyvenančiam nerimą:
- Suvokti nerimo simptomus – nerimas nėra tik galvoje besisukančios gąsdinančios mintys, tai gali būti ir eilė fiziologinių simptomų (apie tai daugiau šiame straipsnyje), bendras supratimas, kas gali vykti su žmogumi labai padeda stebinčiam žmogui, taip pat tai padeda geriau suprasti ir atjausti nerimą išgyvenantį žmogų, o bandant kartu susidėlioti, kas vyksta gali padėti pačiam nerimaujančiajam. Pojūčių įvardinimas gali sumažinti nemalonius pojūčius.
- Pasakyti, kad esi šalia – tą galima pasakyti tiek matant, kad kyla įtampa, tiek jau nerimo apimtam žmogui, tiek apskritai žmogui, kuris pastaruoju metu dažnai nerimauja. Tą reiktų daryti su rūpesčiu ir meile, kad būtų labai aišku, jog nori ne teisti, o tiesiog padėti. Iš patirties galiu pasakyti, kad apimantis nerimas sukelia vienišumo jausmą, lyg Tau vienai tas vyktų, lyg niekas negali (o gal ir nenori padėti), tad žinoti, kad yra žmogus, kuriam rūpi, kuris iš tiesų nori padėti būtų nuostabu.
- Paklausti, kaip galėtum padėti – tai gali būti atviras klausimas, arba klausimas su keliais variantais, arba klausimas tiesiog – ar norėtum, kad Tave apkabinčiau?
- Padėti įveikti situaciją – nuolat stengtis patraukti kliūtis iš žmogaus gyvenimo yra nesveika, tai gali kaip tik skatinti nerimą augti, tačiau padėti pačiai /pačiam įveikti, perlipti save gali būti labai naudinga pagalba. Net ne konkretūs veiksmai, o elementarus pokalbis apie situaciją, padrasinimas, priminimas situacijų, kai žmogus jau kažką įveikė ir padarė, tikėjimas ja ar juo gali padaryti stebuklus.
- Atviras ir nuolat prieinamas bendravimas – galima būtų stengtis dažniau atvirauti, su kokiom psichologinėm problemom pati/pats susiduri, nebūtinai tai turi būti tas pats nerimas, tai gali būti bet koks kitas iššūkis, kuris parodytų nerimaujančiam, kad ir Tu esi žmogus, kad visi susiduria su iššūkiais ir problemom, tačiau tai neturėtų būti mokymas „aš tą praėjau, daryk tą ir aną, ir tu praeisi” – tai turėtų būti empatiškas pokalbis, kuris skatintų priimti save, o ne nuvertinti save lyginant su Tavimi. Jei žinai, kad artimas žmogus dažnai nerimauja, svarbu, kad jis ar ji žinotų, kad bet kada galite pasikalbėti, kas rasi laiko susitikti, kad galite bet kada susirašyti ir aptarti situaciją.
- Padėti keisti gyvenimo būdą – o taip, vieni iš rizikos veiksnių, didinančių nerimą, yra būtent kasdieniai įpročiai – nesveikas miego ritmas, nepakankamai miego, perdaug kavos ar energetinių gėrimų, nepakankamai judėjimo, nesveika mityba, nebuvimas gamtoje, nebendravimas su kitais bei kiti – priklausomai nuo to, kiek nori ir gali įsitraukti, gali kartu pradėti lankyti treniruotes, pasikviesti ne kavos puodelio, o pasivaikščiot parke, jei gyvenate kartu – kviesti anksčiau eiti miegoti (ir eiti kartu), ryte atsikėlus padaryti mankštą, nusipirkti žingsniamačius ir užsiregistruoti į kokius mėnesinius žingsnių iššūkius kartu – maži pokyčiai daro stebuklus, Tavo parama ir buvimas šalia taip pat gali padaryti stebuklus, ir net didesnius.
- Normalizuoti situaciją – t.y. padėti žmogui pasijausti normaliu – jau nekalbant apie išgyvenančius ar bijančius išgyventi dar vieną panikos ataką, net ir tiesiog nerimaujantys žmonės dažnai jaučiasi menkesni, silpnesni, gėdijasi to, kad nesusitvarko su savo jausmais, kad nerimauja dėl menkniekių, kad nerimas yra per didelis, kad svetimi žmonės pastebės prakaitą, drebantį balsą ar pan. Padėti žmogui prisiminti, kad nerimas yra viena dažniausiai pasitaikančių psichologinių problemų, kad milijonai žmonių tą išgyvena, kad jo pojūčiai yra visiškai įprasti (kiti žmonės irgi prakaituoja, kai nervuojasi, kitų balsas irgi dreba), kad tai yra nemalonus jausmas, kuris praeis, kaip ir visada praeina.
- Duoti laiko – neišgyvenęs nerimo, pasikartojančio nerimo, o juo labiau negyvenantis su nerimo sutrikimu, gali tikėtis, kad va apkabinsiu, porą minučių ir praeis, tris kartus pasikalbėsim ir praeis, mėnesį palankysim kartu jogą ir praeis. Tačiau tai gali užtrukti gerokai ilgiau, o Tavo kantrybės neturėjimas situaciją gali stipriai pabloginti.
- Nekritikuoti ir nekišti sprendimų – prikaišiojimai, kodėl nesilankai pas psichologę, taip yra todėl, kad aš tau jau pusę metų kartoju pradėt eit laiku miegot, eik į jogą – man padėjo ir pan. Tavo pagalbos esmė visų pirma turėtū būti išklausyti, būti šalia, klausti, kaip galėtum padėti, o tik tada jei žmogus leidžiasi ir matai, kad kalbant neužsidaro savyje, galima kalbėti, ką būtų galima daryti toliau, tačiau be jokio spaudimo, teisimo, tai neturėtų būti daroma dažnai. Stenkis jausti ir užjausti savo artimą žmogų.
- Rūpintis savimi – nepamiršti savęs ir rūpintis taip pat ir savo psichologine būkle, savijauta.