Ką aš darau, kad sumažinčiau nerimą?

Negaliu teigti, kad turiu nerimo sutrikimą, nejaučiu jokių papildomų šalutinių simptomų, kurie man stipriai trukdytų gyventi. Tačiau turiu pripažinti, kad nerimauju dažniau nei norėčiau.

Dar turiu pasakyti, kad palengvėjo tada, kai tą supratau ir pripažinau. Jausmas toks lyg beveik visada ar dažnai jaustum įtampą, nuolat sukasi kažkokios mintys – svarbiausia, kad nelabai galiu jų kontroliuoti, jos tiesiog išlenda tada, kai nesitikiu, kai atsipalaiduoju, kažką veikiu monotoniško. Kažkada atėjo momentas, kai supratau, kad nesvarbu, kaip protingai susidėliočiau kiekvieno nerimo sprendimus – jis vistiek iškyla. Jei ne nerimas dėl darbo, tai dėl vaikų, jei ne dėl jų, tai dėl santykių su vyru, jei ne dėl to, tai dėl namų.. tiesiog atsiranda nerimo būsena, kuri visada ras dėl ko nerimauti (daugiau apie tai, kaip pajausti nerimą šiame straipsnyje – Kaip pajausti nerimą?).

Ką aš darau arba kas man padeda ar stipriai padėjo sumažinti nerimą?

  1. Suvokimas, kad nerimas nesu aš. Kol galvojau, kad tai kažkoks esminis mano trūkumas, kad aš esu ‘prisigalvojanti bailė’, kad nesugebu susitvarkyti, nesugebu susidėliot minčių, atsipalaiduoti, tol buvo labai sunku su tuo kovoti, nes…tai juk mano dalis, tada nerimas susimaišo su savikritika, nepasitikėjimu ir gauni tobulą negatyvo bombą. Taigi, kai suvokiau, kad nerimas yra tai, ką jaučiu, kad šie jausmai kyla dėl kažkokių priežasčių, kad su tuo galima kažką daryti – atėjo, tam tikra prasme, savęs atleidimas iš šitos situacijos ir visi galimi jos sprendimo būdai.
  2. Suvokimas, kad su tuo reikia kažką daugiau daryti, nei vis bandyt ‘susidėliot mintis’. Kuo daugiau apie nerimą skaičiau (tas, žinoma, labai padėjo ir prisidėjo prie mano išėjimo iš ilgesnių nerimo laikotarpių), tuo labiau suvokiau – yra įvairiausių nerimo priežasčių, tame tarpe ir fiziologinių, gyvenimo ritmo, aplinkos stresorių. Turbūt visa tai susiję su tuo atgyvenusiu suvokimu, kad psichologinės problemos nėra problemos, tiesiog turi tą pats ‘susitvarkyt’. Kol bandžiau tiesiog galvoje susidėliot mintis ir bandyt atsipalaiduot – tol visiškai nesisekė iš nuolatinio nerimo išeit, viskas pasikeitė, kai pradėjau iš tiesų kažką daryt (apie tai vėliau). Pamenu kaip vyrui vieną dieną atėjus ‘nušvitimui’ pasakiau ‘žinok, aš ne šiaip pergyvenu ir nerimauju, aš tiesiog gyvenu tame jausme nepriklausomai nuo mano minčių, lyg nerimas pats susirastų dėl ko nerimauti’.
  3. Atsisakymas žodžio ‘atsipalaiduok’. Kas išgyvena nerimą, daug jaudinasi ir ypač, kai suvoki, jog ne visai pagrįstai, tiesiog ateina nerimo pojūčiai, su kuriais neturi, ką daryti, supras, kad tiesiog kartojimas sau ‘atsipalaiduok’ tiiiikrai absoliučiai neveikia. Kaip ir verkiančiam žmogui pasakyti – neverk.
  4. Terapija – tikrai ne paslaptis, kad lankausi pas psichologę. Reguliarus galvos išsivalymas, arba kaip draugės, kurios taip pat lankosi terapijoje, sako – galvos higiena (kaip dantų valymas, suprask :)), man be galo padeda, padėjo ir dėl nerimo. Joje ir suvokiau, kokia esminė priežastis, kuri privedė mane prie nuolatinio nerimavimo. O ji – sekančiam punkte.
  5. Perfekcionizmo atsisakymas. Nuolatinis noras, ne, ne noras, o poreikis nuveikti daugiau, pasiekti daugiau, sportuoti daugiau, atsikelti anksčiau, su vaikais būti turiningiau, daug skaityti, lankyti kursus ir tobulintis, mokytis, parodyti sau dėmesį (taip, net ir tai) mano organizmą, mano kūną iš lėto vedė prie perdegimo, pervargimo, psichologinio persitempimo ir nuolatinio nerimo. Būdavo sportuoju 6 kartus per savaitę – man patinka sportuoti, bet tą darydavau jau nejausdama kūno, kai atsikeliu ir be proto sunku atsikelti, bet ne dėl tingėjimo, o dėl kūno pervargimo. Keldavaus anksčiau – kol dar visi miega, kad spėčiau pasportuot iki darbų, mokyklų, vaikų suvežiojimų, pusryčių darymų. Apsiėmiau dirbti su 3 skirtingom įmonėm, prisidėjo interjerų kūrimas, nepasakyčiau, kad darbo buvo kosmosiškai daug, bet tempas nuolat greitas. Be to, kaip dabar jau suprantu, su tiek veiklų, gaunasi, kad net ir laisvalaikiu esi nuolat paskendusi mintyse apie vieną ar kitą darbą, atsakomybę. Vakare – laikas su vaikais, visad kažkoks ne šiaip įjungt TV ir bimbinėt. Vaikai užmiega -> aš skaityt knygų ir tobulintis. Nueidavau miegot gerokai per vėlai, keldavau anksti. Vistiek nespėdavau tiek, kiek norėjau, kiek įsivaizdavau, kad tobula Milda turėtų spėti – dėl to jausdavau nusivylimą savimi, augo nepasitikėjimas. O prie viso to, žinoma, nuovargis.
  6. Savęs pajautimas – terapijoje psichologė patarė – „nuo šiol gyvenk taip, kaip jautiesi, maksmaliai taikyk savo dieną prie savo pojūčių, o ne savo planų”. Atrodo lengva, bet kaip žmogus, n metų gyvenęs pagal planus ir tikslus, galiu pasakyti, kad buvo sudėtinga ir užtruko, kol vėl pradėjau jausti, ko iš tiesų noriu ir leisti sau keisti planus. Ne paslaptis, kad dirbu savo grafiku ir dėliojuos laiką kaip noriu (anksčiau tas reiškė, kad tiesiog dirbu daug), tad pirmom savaitėm pamenu kaip eidavau pietų miego (taip, tikrai), darbo metu, mirštu kaip noriu miego ir…einu. Jei anksčiau būčiau ne tik kad nėjus miegoti pietų, bet ir vakare dar damušus save su skaitiniais iki išnaktų, pradėjau eit 2-3 kartus per savaitę pietų miego, tiesiog tada, kada jaučiuos labai pavargus. Pripažinsiu – iš pradžių jaučiau baimę – „tai aš dabar kaip mažas vaikas taip ir miegosiu kiekvieną dieną?? ką aš pasieksiu su savo „perpietukais”??? kodėl aš tokia silpna??”, BET – atomazga – tas truko gal mėnesį. Sudėjus su tuo, kad vakare lygiai taip pat pradėjau eit anksti miegot, arba tiksliau pagal pajautimą, ryte tikrai nebūtinai kasdien keldavaus bėgiot / sportuot, organizmas atsigavo ir pietų miego nebereikia.
  7. Laikas sau ne kaip užduotis – iki tol būdavo einu į masažą, bet daugiau kaip į „reikia nueiti, kad atsipalaiduoti”, tada atsigulu ir iš tiesų pranerimauju dėl prarasto laiko, dėl darbų, ko nespėjau padaryti, pragalvoju apie ateinančius dienos darbus. Naudos nulis. Ok, raumenis gal ir išmasažuoja, bet galva tikrai nepailsi. Tad pradėjau ieškoti įvairių kitų būdų kaip leisti sau pabūti ramybės būsenoje – atsirinkau grožinės literatūros knygų, tiesiog maloniam skaitymui, vėl pradėjau naudoti aromaterapiją – tiek sojų žvakes su eteriniais aliejais prie knygos skaitymo, tiek kūno aliejus su raminančiais eterinių aliejų mišiniais, pradėjau daugiau vaikščioti gamtoje, tiesiog gulėti, pradėjau fiksuoti dienos momentus – tas kažkaip padėjo ieškoti gražių mano dienos detalių, džiugių ar smagių, įdomių akimirkų. Ir vėl viskas per tai, ko aš noriu, kaip jaučiuosi, ką jaučia mano kūnas.

Jei įdomu, ir daugiau dalinsiuosi tuo, kaip atradau ir visdar atrandu būdus į…save.

Milda, monu.lt įkūrėja

Nemokamas siuntimas nuo 50 eur