Žinai, kiekvienus Naujus metus užsibrėžiame sau tikslus. Na net ne tikslus, bet greičiau tokias gaires – išskiriame sritis, kuriose šiais metais norėtume patobulėti. Ir viena iš šių metų tobulintinų sričių yra laiko planavimas 🙂
Prie ko čia tas laikas? Na prie to, kad vis dažniau save pagaudavom sakant, kad gaila jog paroje tik 24 valandos – nes jei būtų bent keliomis daugiau, galėtume dar tiek visko nuveikti! Ir vis su lengvu pavydu pakalbėdavome apie Austėją Landsbergienę, ir jos trumpą miegą ir išlaikytą darbingumą. Na ir ką supratome? Kad ne mums miegoti po 3 valandas per dieną – po to tikrai nebelieka to darbingumo ir ilgesnė diena nebūna lygi geresnei dienai. Na ir tikrai jau ne mūsų valioje tiesiog imti ir prailginti parą 😀 Tad ėmėme ir sugalvojome keisti tai, ką galime. Savo dieną, savo laiką ir jo planavimą.
Nes visi žmonės paroje turi tas pačias 24 valandas. Kasdien. Tik rezultatai pas visus yra skirtingi.
Nes kartais tobula diena atrodo ta, kurioje viskas suplanuota minučių tikslumu, ir tu viską spėji! Taip tiksliai kaip laikrodis. Pradedant rytu su ankstyvu kėlimusi ir rytine mankšta bei malda/meditacija, ir tęsiant rytą su šeima – pusryčiais, užkandėlių ruošimu, rengimu ir visa kita atributika. Tokia kartais lengvai chaotiška ir nesuplanuojama 🙂
Ir kas tada nutinka? Kai jau taip gerai būni įsivažiavęs į tą rytinį chaosą, į dienos darbų planus, į vakarines vaikų logistikas tarp darželių-mokyklų-būrelių-namų? Kai jau atrodo, kad viskas suplanuota minučių tikslumu ima ir atsitinka kažkas netikėto.. Šįkart taip nutiko ir mums – su vaikų ligom. Ir kodėl, na kodėl jie sugeba susirgti būtent tomis savaitėmis, kai atrodo net sau laisvos minutės nebeturi??
Iš pradžių tokia lengva panika, tada toliau bandai viską spėti (ignoruodama faktą, kad naktį miego kiekis sumažėjo dėl kėlimosi prie vaikų, ir tai – jog darbingų valandų skaičius dienoje irgi sumažėjo mažiausiai perpus). Bandai spėti, ir pagauni save dar didesnėje panikoje. Ir tada atsisėdom. Ir susimąstėme. Kokia prasmė? Kokia prasmė bandyti viską spėti? Kad kažkam kažką įrodyti? Kad sau užsidėti pliusą? Kad planavimas nenueitų veltui ir suplanuoti darbai būtų tikrai įgyvendinti?
Nes planai planais, o vaikai vaikais :)))))
Tad, susidarėme sau tokį mini planą – ką daryti kai suserga vaikai. Nes tuo metu pirmoje vietoje yra jie – tampi arbatų darytoja, guodėja, stebuklingų rankų masažų darytoja, lopšinių ir pasakų sekėja. Neišsimiegojusia, lengvoje stresinėje būsenoje ir su mintimi – kada gi tos ligos baigsis… Ir tuo metu, kai gyvenimas sukasi apie tuos mažus ligoniukus, mums atrodo, jog svarbiausia yra rasti laiko būtent SAU! Kokybiško, ir skirto tik sau vienai – vonioje/su knyga/lovoje/spa/pas kirpėją ar kur tik tau norisi. Tad:
- Kasdien bent 1 valandą skirto laiko tik sau – nes jei mama bus lengvai išprotėjusi (o nemiga ir nuolatinis jaudulys tikrai neprideda emocinio stabilumo 😀 ), tai vaikai tikrai nebus nuo to sveikesni ir laimingesni.
- Nebijok kviestis pagalbos. Taip taip, mes ir pačios viską galim pačios, ir tikrai pačios viską spėjam – tik kas nuo to labiausiai nukenčia? Taip, vėl gi mes pačios ir mūsų psichologinė būsena. Tad perlipame per save, ir kviečiamės pagalbos. Ir dar šitoj vietoj mums labai patinka dr. Austėjos Landsbergienės posakis, jog vaikui užauginti reikia viso kaimo. Tad, nors tikrai tikim, jog tu gali ir viena susitvarkyti – bet kviečiam tą kaimą į pagalbą 🙂
- Pirmiausia svarbiausi dalykai. Vaikų ligos būna skirtingos, būna visokių etapų ir visokių dienų. Bet dažnomis dienomis tikrai yra bent kelios valandos, kurių metu gali atlikti suplanuotus darbus. Tad tas valandas išnaudok kokybiškai – susidariusi svarbiausių darbų sąrašą. Pačiame viršuje – svarbiausi ir sunkiausi darbai. Ir (sunkioji dalis!) jokio facebook’o, jokio pašto tikrinimo kas 5 minutes, jokio galvojimo apie tai, ką dabar veikia vaikai, ir šiaip – jokios pašalinės veiklos. Mums labai padeda tas buvimas čia ir dabar. Jei jau prisėdau prie darbų – tai kokybiškai ir atsakančiai 🙂 Nes bet kokiuose darbuose blogiausia tas blaškymasis-kai lyg būni su vaikais, bet tuo pačiu ir darbai dega, ir į telefoną darbiniai laiškai eina. Nu tai nei su vaikais kokybiškai pabūni, nei čia tu dirbi kokybiškai. Tad tas taisyklių nusistatymas galioja ir padeda (ir tikrai palengvina gyvenimą) ne tik vaikų ligų atveju.
O šiaip – ramybės 🙂 Viskas praeina. Vaikai tikrai užauga ir nesibaigiančias ligas išauga. Žiema su savo virusais irgi praeina (nors kartais taip ir neatrodo). Ir svarbiausias dalykas yra ‘išgyventi’ šiandieną – kad vakare dar būtum su gera nuotaika, kad diena praeitų be pykčių, ir kad šypsenos ir juokas pagydytų visas ligas 🙂
